|
|
|
Scenos meno puoselėtojos širdis - prie žiūrovų kojų
Skaitovė, renginių organizatorė, aktorė Birutė Laučienė – gerai žinomas mūsų miesto švenčių veidas. Jau per tris dešimtmečius po Kretingos kultūros centro skliautu skamba jos balsas – išraiškingas, skaidrus, lyriškas. Neseniai ši scenos meno puoselėtoja atšventė ir savo 60-mečio jubiliejų.
Skaitovė, renginių organizatorė, aktorė Birutė Laučienė – gerai žinomas mūsų miesto švenčių veidas. Jau per tris dešimtmečius po Kretingos kultūros centro skliautu skamba jos balsas – išraiškingas, skaidrus, lyriškas. Neseniai ši scenos meno puoselėtoja atšventė ir savo 60-mečio jubiliejų. Pati sau – režisierė ir dizainerė B.Laučienę scenoje visada esame įpratę matyti pasitempusią ir žavią, nuotaikingą ir besišypsančią. Paklausta, ar tai - prigimtinės aktorės savybės ar per laiką išugdyti bruožai, ji neslėpė: „Tokių dalykų neįmanoma nušlifuoti. Kad jūs žinotumėt, kokį siaubingą jaudulį slepia ta mano šypsena. Kai reikia išeiti į sceną, ypač per atsakingą renginį, žegnojuosi, atrodo, susileisiu - viduje virpu kaip epušės lapas. Ir tas jaudulys praeina tik pasibaigus renginiui“. Jai kaskart rūpi, kad šventė, literatūros vakaras, miesto renginys pavyktų kaip yra sumanyta. Renginio organizatorius, anot jos, neateina į sceną tik vesti šventės pagal kažkieno iš anksto sukurtą scenarijų, o pats jį kuria ir su kitais realizuoja. „Prieš renginį ramybės nėra nė naktį: neužtrenksi juk durų prieš savo paties nerimą ir jaudulį. Tokia yra visų režisierių duona. Matau ir savo kolegas - Algimantą Verbutą jaudulys, atrodo, tuoj į tą kojūkininkų eiseną užkels, o Nerijus Gedminas iš įtampos aplink nieko nemato. Prie žiūrovų kojų padėtos širdys tų, kurie dirba šį darbą. Kartais gatvėje kitądien po renginio sutikto žiūrovo ištartas ačiū yra toks svarbus, kaip gydantis balzamas. Skaudu, kai paklausi, ar patiko renginys – ai, nieko gero, išlemena“, - nematomas kūrybinio darbo puses atskleidė B. Laučienė. Pašnekovė neslėpė, jog sceninis įvaizdis taip pat yra tik jos pačios rūpestis: „Visąlaik darbo spintoje guli plaukų žirklės – kai reikia, pati pasidarau šukuoseną. Pati sau esu ir manikiūrininkė, ir drabužių dizainerė. Turiu keletą scenos suknelių, kurias nuolat atnaujinu aksesuarais - šaliais, skaromis, - neslėpė ji ir pasišaipė. - Ai, bet kai jaunystės nebėr, nepadeda nė jokie šaliai. Viena kolegė vis mėgsta sakyti, jog pavargo būti graži. Neslėpsiu - mano alga per menka, kad galėčiau sau leisti vizitus į grožio salonus“. Poezija turi turėti sparnus Penkiolika metų B. Laučienė vaidino Kretingos Egidijaus Radžiaus teatre ir sukūrė Kretingos teatro mylėtojams ligi šiol įsimintinus vaidmenis dramose: Motinos – „Aušros sūnūs“, Katrės – „Burtininkė“, Vyšnelės – „Surūdijęs vanduo“. Vaidino apie 150 spektaklių. Tačiau pats didžiausias B.Laučienės pomėgis yra meninis skaitymas. Skaityti prieš auditoriją taip pat - nelengva, nes nėra mizanscenų - skaitovas lieka vienas ir tampa aktoriumi, kuris privalo būti įdomus klausytojams. „Ne kiekvienas eilėraštis man pasiduoda skaitomas, šiuolaikiniai autoriai taip nelimpa, kaip klasikai. Profesionalūs skaitovai sugeba ištempti ir iš modernistų kūrybos. Bet, žiūrėk, vis vien gręžiasi į klasiką, nes poezija turi skambėti“, - skaitovė pabrėžė, jog poezija yra ir jos gyvenimo amžinasis variklis. Ant jos darbo stalo nuolat guli poezijos rinkiniai: Justinas Marcinkevičius, Vytautas Mačernis, Paulius Širvys, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Šie poetai - kelrodis visais jos gyvenimo tarpsniais. „Bet kai už lango tamsu, o širdy – liūdesys, niekas tų būsenų neramina geriau už Salomėją Nėrį – gal banalu, bet labai jautru, moteriška“, - neslėpė pašnekovė. Jai labai artima ir mūsų rajono kūrėjų – Aušrinės Zulumskytės, Mildos Viluckienės, Nijolės Rimkienės – poezija. Skaitant pačiai širdis atsigauna, skaitymo džiaugsmu norisi ir su kitais pasidalinti. Todėl jos išvien su kolege Diana Žukauskaite Kretingos rajono kaimuose dabar veda poezijos vakarus, pavadintus naktinėjimais. Šią vasarą poezijos vakarams jos ketina išnaudoti erdvę prie Akmenos, kitapus lurdo. Kultūros duona – neskalsi, bet gardi „60 metų yra riba, kai laikas nenorom verčia vis dažniau gręžiotis atgal: taip jau, matyt, yra – nesinori prisiminti to, kas įvyko prieš 10 - 20 metų, mintys grimzta gilyn ir vis labiau kasasi lig vaikystės pamato“, - atviravo B.Laučienė. Ji gimė Genčų kaime: žemuogiaujant praleistos vasaros, išbraidžioti visi kalneliai, numylėti trys ąžuolai – kiekvienas skirtas broliui. Šeimoje užaugo septyniese - 3 broliai ir 4 seserys. „Esu netikėta pagrandukė, amžiumi vyriausioji sesuo man tiktų ir į motinas. Ir dar, juokiuosi, jog vienintelė šeimoje inteligentė – visus vaikus, išskyrus mane, mama gimdė namuose“, - šypsojosi Birutė. Savo tėvų - Petronėlės ir Antano Šalnių, kuriems būtų gerokai per 100 metų – jau seniai gyvų nebeturinti. Mokėsi Kašučių mokykloje, įkurdintoje buvusio Tiškevičių dvaro pastate. Vietovės – kloniai, kalvos, paežerės - buvo ypatingai vaizdingi. Šį gamtos grožį, tarsi gyvą, ji jausdavo poetų kūryboje. Jau mokykloje iš savo bendraamžių Birutė išsiskyrė gebėjimu valdyti balsą, su draugais statė spektaklius, rengė koncertus. Ir nors, rinkdamasi profesiją, vos netapo buhaltere, visgi širdies balsas ją nuvedė į Vilniaus kultūros mokyklą. Dirbo Klibių kultūros namuose, kur ją pastebėjo šviesaus atminimo režisierius Egidijus Radžius ir atviliojo į savo teatrą, o kartu - ir į Kretingos kultūros centrą. Nuo to sykio čia ir pasiliko. „Pagalvoju, o ką gi veiksiu netrukus, kai būsiu užsitarnavusi tą vadinamąjį poilsį - nemoku nei megzti, nei siūti. Betgi, Dieve mano, per mažai skirta laiko šeimai ir sau: visi sekmadieniai, šventės – netgi Naujieji metai ir Kalėdos – ne namie, ne su šeima“, - ir nors, pašnekovė sakė, jaučianti savotišką skolą prieš namiškius – vyrą Bronių ir tris jau suaugusius vaikus, tačiau esanti laiminga ir, jei būtų duota atsukti laiko ratą, vėl dirbtų tai, ką ir šiandieną.
|
|
