Mažais darbais keičia pasaulį

„Kai pasiseka padaryti gerą darbą, juk norisi tai daryti ir vėl?“- šypsodamasi paprastą gyvenimišką tiesą priminė Šv.Antano dienos centro direktorė Margarita Lizdenytė, pakalbinta apie savanorystės veiklą ir prasmę.

„Daryk, ir Dievas padės“, - sakė Margarita Lizdenytė, kurios vadovaujamas Šv. Antano dienos centras, išlaikomas tik iš projektinių ir geradarių aukų, yra meilės ir vilties sala nepritekliuose augantiems vaikams.

„Žmones šiek tiek šokiruoja tai, kad mūsų darbo esmė yra ne atlyginimas ar naudos sau ieškojimas. Jei taip galvotume, mūsų darbas būtų beprasmis,- sakė M.Lizdenytė, skaičiuojanti per dešimtį savanorystės darbo metų. – Savanoriai tiesiog negali sėdėti ir laukti, kol kažkas pasikeis. Jei matai problemą – nuoširdžiai atiduodi save, kad ją išspręstum. To mus moko bažnyčia.“

Išvesti iš užburto rato

Šiemet „Jaunimo darbuotojo“ nominaciją Kretingoje pelniusi M.Lizdenytė vadovauja Šv.Antano dienos centrui, kuris nuo 2010 metų veikia prie Kretingos katalikų parapijos. Čia paguodą, prieglobstį randa 7-17 metų vaikai, kuriems tėvai skiria per mažai dėmesio ar tiesiog nežino, kaip tai reikėtų daryti.

„Gal tėvai neturi patirties iš savo šeimos, todėl nežino, kaip turėtų rūpintis savo atžalomis? Nebūtinai vaikai iš asocialių šeimų užaugę toliau gyvens asocialiai. Juos galima išmokyti meilės ir rūpinimosi, bendravimo džiaugsmo,- kad galima vaikus išvesti iš užburto rato, įsitikinusi M.Lizdenytė, pati užaugusi darnioje aštuonių vaikų šeimoje. – Kai klausiama, kam reikalingi dienos centrai, atsakau: tam, kad ramiai vakare praeitumėte gatve, nebijodami, kad kas nors užpuls. Juk dienomis užimti ir išsidūkę vaikai vakare miegos.“

Bendrystė keičia gyvenimą

Vaikai Šv. Antano dienos centrą lanko per mokslo metus ir čia atbėga po pamokų. Susirinkę parapijos namuose jie bendrauja ir dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose: žiūri filmus, daro rankdarbius, stato spektaklius ir kt. Kadangi vaikų tėvai neturi darbo arba jis būna menkai apmokamas, Šv. Antano dienos centras pagal galimybes jiems paaukoja maisto, aprangos. Vasaromis savanorių ir vaikų bendrystė tęsiasi dalyvaujant stovyklose.

M.Lizdenytė pasakojo pati paauglystėje lankiusi panašią grupę, tad mačiusi, kaip net nusikalsti linkę jaunuoliai palengva pakeitė savo gyvenimo būdą. „Man tas būrelis buvo labai svarbus – vertinau bendravimą, dalinimąsi mintimis, pavyzdžiui, apie Lietuvos istoriją. Tai turėjo didelę įtaką man ir mano draugams pasirenkant gyvenimo kelią, žinant, kad mažu darbu galime pakeisti pasaulį. Nors tuomet tokių minčių neturėjome, bet pasaulį keitėme“,- kalbėjo M.Lizdenytė.

Savanorystė – tai atsakomybė

M.Lizdenytė pasakojo, kad Šv. Antano dienos centrui pradžią davė Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnybos sumanyta ir įgyvendinta programa „Būkit geri, jeigu galit“, kuri ilgainiui išaugo projekto rėmus.

„Savanorystė visų pirma yra atsakomybė ir įsipareigojimas. Nelengva į šalį padėti savo rūpesčius ir laiką skirti tik vaikams. Čia negali vieną dieną būti, o kitą dieną – jau ne. Vaikai atvirai klausia: kodėl tu neatėjai? Savanoriai nedaro tik tai, ką patys nori. Jei norime teigiamos įtakos, negali būti chaoso. Todėl ir patys savanoriai stiprina savo kompetencijas, kad vaikams galėtų suteikti kuo profesionalesnę pagalbą,- kalbėjo M.Lizdenytė. – Kai susiduri su žmonėmis, kurie ateina alkani, nemylimi, nelaimingi, negali jiems pasakyti „palauk“. Reikia aplankyti vaikus namuose, kad sužinotum, kas vyksta. Taip tampi už juos atsakingas.“

M.Lizdenytė teigė, kad ir vaikai, kurie per savo dar trumpus gyvenimus būna daug patyrę, daug ko pamoko ir savanorius – tereikia įsiklausyti į jų šneką. „Mokyklose prie vaikų labai priekabiaujama, nesvarbu, esi gražus ar ne, vykęs ar nevykęs. Tarsi prie kaktos jiems prilipina ir etiketes – vaikai nuo to labai pavargsta“,- pasakojo M.Lizdenytė.

Išsilaisvinti padeda menas

M.Lizdenytė pasakojo, kad Šv. Antano dienos centrui ir dabar padeda Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba, kurios veikloje ji pati seniau aktyviai dalyvaudavo. Pasak M.Lizdenytės, ten jos sutikti bendraminčiai, brolių pranciškonų užsidegimas „pažadino“ žmones duoti savo jėgų kitiems. Taip vienas po kito radosi vis didesni darbai, renginiai, atgaivinta idėja rengti šv. Antano atlaidus.

Iš Viekšnių, Mažeikių rajono, kilusi M.Lizdenytė į Kretingą atvyko prieš 19 metų – studijuoti religijos mokslų Šv. Antano kolegijoje. Nuo tada M.Lizdenytė tvirtai savo gyvenimą susiejo su šiuo kraštu ir čia savo meniškai sielai atvėrė humanitarinių bei socialinių dalykų erdves, kurių buvo išsiilgusi.

„Visą savo gyvenimą save siejau su muzika. Tačiau nebuvau komjaunuolė ir galėjau įstoti tik į tą specialybę, kurioje trūko žmonių grupei surinkti. Taip atsidūriau Kauno politechnikume, kur įgijau specialybę „Metalo pjovimo staklės ir įrankiai, jų gamybos technologijos“. Šį pavadinimą tik trečiame kurse išmokau“,- šypsojosi M.Lizdenytė, kuriai po mokslų teko dirbti ir techninį darbą.

Tačiau iš tėvo gražų balsą paveldėjusi ir dainuoti mėgstanti M.Lizdenytė patyrė, kad menas ir kultūra yra geriausias raktas, kuris atrakina ir išlaisvina Šv. Antano dienos centro vaikų asmenybes. „Jie išdrįsta kurti ir kūryba jiems padeda išsilaisvinti“,- sakė M.Lizdenytė, Kretingos vaikams rengianti ir vykdanti meninius projektus.

• Rašyti komentarą (1)