|
|
|
Tradicijų ir šiuolaikiškumo harmonija tautodailėje
Tradicijų išlikimas ir jų išsaugojimas yra natūrali liaudies meno tąsa, gaivinama naujais pavidalais. Pasikalbėti apie tai, kaip savitą stilių turinčių šiandienos kūrėjų darbuose persipina protėvių tradicijos, kaip jos puoselėjamos ir kas trukdo plėtoti etnokultūrą Lietuvoje, į apskrito stalo diskusiją „Smilčių“ redakcija pakvietė tautodailininkus: tapytoją Dalią Skridailaitę–Valatkienę, kryždirbį Liudą Ruginį, drožėją Tadą Šorį ir puodžių Viktorą Gailių. Tautodailės ištakos – baltų mene V.Gailius mano, jog puodžiaus darbe nuo senų laikų ne daug kas ir tepakito: žiestos puodynės, ąsočiai bei kiti buities daiktai iš molio tebenaudojami ir šiandien. Svarbiausia jų paskirtis – funkcionalumas, pakito tik apdaila, stilius. Dirbdamas dar ir pedagogo darbą, keramikai jis atsiduoda laisvalaikiu ir kuria tai, kas miela širdžiai.
„Žiedimo amatas jau atgyvena savo laikus - puodžiaus profesija nyksta, nes rankų gamybą perėmė fabrikai, o ir šiuos jau baigia nukonkuruoti kiniški gaminiai. Tarkim, kinų pagaminta puodynė mūsų prekybos centruose tekainuoja vos 4 Lt, kai pas mus tokios puodynės savikaina – 7 Lt. Kinams tiek nekainuoja elektra, ir darbo užmokestis – gerokai mažesnis“, - teigė V.Gailius. T.Šorys ir D.Skridailaitė–Valatkienė įsitikinę, kad lietuvių tautodailės ištakos siekia senovės baltų laikus: įbrėžimai ietyse ar žeberkluose – tai ornamentikos pradžia, kuri vis tobulėjo. Anot jų, tikroji tautodailė yra tradicijų tęstinumas: jei drožė senelis ar tėvas, drožia ir jų palikuonys. Tačiau nemažai šiuolaikinių tautodailininkų jau gerokai atitrūkę nuo primityviojo meno ir artėja profesionaliojo meno link, - būtent tai ir yra būdinga abiejų pašnekovų – T.Šorio ir D.Skridailaitės–Valatkienės darbams. „Man nebeužtenka atkartoti tai, kaip drožė mano senelis – tradicinį rūpintojėlį, parimusį būtent ta, o ne kita poza ir pasirėmusį ta, o ne kita ranka. Bet kodėl rūpintojėlis sėdi visai ne taip, kaip įprasta žmogui: mane domina žmogaus anatomija, kas yra būdinga profesionalams“, - tvirtino T.Šorys. Neįžvelgia ryškios takoskyros O L.Ruginis, atvirkščiai, sakė esąs tikrasis tradicijų sekėjas, kurį labai žavi primityvioji medžio drožyba, ir jo rūpintojėlis - būtinai pasirėmęs ranka. „Ką atrasi, jeigu yra stereotipai, juk rūpintojėlis – tai poza, simbolis. Aš neišsigalvoju naujų dievų, - kurdamas nauja, atkartoju tai, kas jau sukurta, - vaizdingai kalbėjo L.Ruginis. - Pažiūrėkite, kokie neišsemiami kryždirbystės lobynai, kokių originalių kryžių yra sukūrę mūsų protėviai. Kopiją nusižiūrėti galima, bet atkurti jos dvasią – neįmanoma. Tarkim, kryždirbio Vinco Svirskio kryžiai – kokia įstabi jų ornamentika: galima nusižiūrėti jų dydį, proporcijas, bet genialaus meistro dvasios neįpūsi, nors pasiusk. Todėl labai žavu, kad kiekvienas šiandienos tautodailininkas, perimdamas tai, kas sena, į kūrinį įpučia savos dvasios“. L.Ruginis paprieštaravo ir dėl ryškios takoskyros mene: „Visi žinome Petrą Kalendą: man atrodo, kad šio skulptoriaus niekas nepakartos, bent ligi šiol drožyba jam niekas neprilygsta. Jo iš medžio sukurti Motiejaus Valančiaus ir Salantų bažnyčios statytojo Pranciškaus Urbonavičiaus biustai tebestovi jau 70 metų. Tai – aukščiausio lygio darbai, lenkiantys profesionalų kūrybą, o autorius pragyveno tik iš eilinių darbų – rėmelių, peleninių“. Įdėk širdies – susikurk braižą Anot kryždirbio L.Ruginio, ir šiandien mugėse dominuoja menkaverčiai dirbiniai – taip pataikaujama publikos skoniui. „Kuriant masinę produkciją, tenka žiauriai nukrypti nuo savo vidaus. O kaip kitaip: jeigu duoną valgai iš savo amato, tenka prisitaikyti. Būna ir taip, kad už vietą mugėje sumoki šimtus, o grįžti pardavęs vos kelis daiktus. Tačiau širdis atsigauna, kuriant rimtus darbus: žmogus, ateinantis kryžiaus ar rūpintojėlio, jau žino mano braižą ir pasitiki manimi. Tada ir pataikauti užsakovui nereikia“, - atviravo L.Ruginis. D.Skridailaitė–Valatkienė prisipažino taipogi jau nebeatiduodanti duoklės pirkėjui: „Aš jau nuėjau savo kelią, turiu savo kūrybines erdves ir vertintoją. Atsijojau tai, ką noriu daryti, nuo chaltūros. Badu nemirštu: geriau į galerijas nuvežu parduoti kelis savo darbus, bet jie turi savo kainą“. „Kiekvienas asmeniškai žiūrime, ko norime: jeigu gerai einasi šaukštai, ir drožk juos. Įdėk širdies, susikurk savo braižą. Svarbiausia - kad tas darbas teiktų kūrybinį džiaugsmą, - įsitikinęs T.Šorys, išbandęs save jau ir gintaro bei medžio papuošalų kūryboje. – Papuošalai atrodo vieni į kitus panašūs, bet yra unikalūs, nes kiekvieną jų kuria rankos, o ir medis bei gintaras niekada neatsikartoja“. Meno nuvertinimas – didžiulis Pašnekovai vieningai sutarė, jog šiandienos mokyklose – per maža etnokultūrinio auklėjimo. Anot jų, etnokultūra turėtų būti įvesta į mokyklines programas kaip privalomasis dalykas, kad būtų ugdoma samprata apie tautinį meną, ir vaikas nuo mažumės vertintų tai, kas sava, lietuviška. „Auga maksimų vartotojų, švarcnegerių ir čakų norisų karta, vertinanti jėgą ir daiktus“, - įsitikinęs V.Gailius. O didžiausia grėsmė, anot D.Skridailaitės–Valatkienės, ateina iš Kinijos gamintojų, kurie sėkmingai kopijuoja idėjas, masiškai padirbinėja produkciją ir mūsų maksimose ją parduoda keliskart pigiau. „Kol netapsime tokie sutelkti, kaip skandinavai, tautodailė Lietuvoje išnyks. Geriau bėgsime į maksimas nusipirkti kinišką suvenyrą už 5 Lt, negu meistrui sumokėsime 15 Lt. Susidaro užburtas ratas: patys nenorime atiduoti, todėl ir negauname“, - samprotavo T.Šorys. L.Ruginis prisiminė atvejį, kai pas jį užėjęs žmogus paprašė pigiai ir greit, kol šis sulakstys į parduotuvę Salantų pyrago, parinkti kryžių, kurį veš į Kryžių kalną. Kryždirbys sugrįžusiam užsakovui parodė du pagalius patvory: sukalsiu kryžmai ir bus tau pigus kryžius - už 5 Lt. Žmogus iš pradžių supyko, bet meistras ėmė rodyti eskizus, aiškinti, kiek užtruks sukurti menišką kryžių, kainuosiantį apie 300 Lt. „Jeigu nori aukoti, tai ir atiduok. Duodamas gausi ir pats. Juk auką veži ne bet kur, o į patį Kryžių kalną, kuris dūsta nuo visokio pigaus šlamšto ir kičo“, - įsitikinęs L.Ruginis.
|
|
