|
|
|
Jaunojo kūrėjo kelias: pasirinkimo galimybės
Koks yra ir koks gali būti jaunojo kūrėjo kelias? Kokios jo pasirinkimo galimybės? Ar verta rinktis tai, kas miela širdžiai, kada aplinkui tiek skepticizmo, kalbant apie jaunojo kūrėjo perspektyvą Lietuvoje. Į šiuos bei kitus klausimus, susijusius su svarbiu gyvenime apsisprendimu –pasirinkti ar ne kūrybinį kelią - „Pajūrio naujienoms“ atsakė jaunieji kūrėjai. Visi jie – buvę mūsų laikraščio herojai, to nusipelnę savo kūrybine veikla: Jurgio Pabrėžos gimnazijos būsimasis abiturientas Astijus Krauleidis, kalbinantis poezijos ir prozos mūzą, dailininkė Živilė Sabaliauskaitė – Vilniaus dailės akademijos magistrantė, pradėsianti dirbti pedagoge Kretingos meno mokykloje, Pranciškonų gimnazijos abiturientės – paveikslus tapanti bei papuošalus kurianti Neringa Martinėnaitė ir dainų atlikėja bei kūrėja Ieva Paniulaitytė. Profesija tampa gyvenimo būdu Tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje tęsianti Živilė Sabaliauskiatė sakė nesigailinti, pasirinkusi kūrėjos kelią: erdvės menininkams, jeigu yra motyvacijos ir inciatyvos, skleistis pakanka ir Lietuvoje, be to, visi keliai atviri ir į užsienio šalis. „Nebėra sienų, nebėra kalbos barjero – reikštis yra kur. Užsienio šalys dėkingos menininkams tuo, kad jose labai daug projektų rengiama būtent jauniems menininkams“, - teigė Ž.Sabaliauskaitė, kuri pati taip pat retsykiais dalyvauja įvairiuose projektuose. Prisidėjusi prie virtualios, vėliau – prie materialios galerijos kūrimo, sėkmingai realizuojanti savo kūrinius, visgi jauna menininkė ryžosi dirbti pedagoge mokykloje, kurią ir pati yra baigusi. „Kretingos meno mokykloje man viskas labai sava, miela, tad nejaučiu jokios įtampos. Šio darbo ėmiausi dėl saugumo – net ir turint išislavinimą, tapytojams nėra sukurtos jokios sistemos, garantuojančios stabilias pajamas, socialinį saugumą. Netgi Dailininkų sąjunga neturi galių pasirūpinti dailininkais, kad šie gyventų saugiai ir be įtampos“, - priežastis, privertusias susirasti stabilų darbą, apibūdino Ž.Sabaliauskaitė. Tačiau ji nesigaili, pasirinkusi kūrybinį kelią. Anot dailininkės, tai padarius, profesija tapo gyvenimo būdu. „Tapyba man yra savirealizacija. O pasirinkus gyvenimo kelią, susijusį būtent su kūryba, nebereikia jokių pomėgių, o gyvenimo tikslai susilygina su specialybės tikslais“, - tvirtino pašnekovė. Jai pritartų ir jaunoji kūrėja Neringa Martinėnaitė, kuri tik ką laikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetą. Nusprendusi pasirinkti studijuoti vizualųjį dizainą, Neringa sakė nė neįsivaizduojanti, kaip ji, piešianti, lipdanti, kažką nuolat kurianti, galėtų ramiai sėdėti kontoroje prie stalo ir tarp popierių. „Visko siekiau tikslingai – mokiausi meno mokykloje, papildomai rengiausi egzaminams. Esu įsitikinusi, kad geriau studijuoti, dirbti tai, kas patinka. Negalėčiau dirbti to, kas nelimpa prie širdies“, - sakė N.Martinėnaitė. Jos, kaip būsimos menininkės, negąsdina vargas dėl pripažinimo: kai dirbi mėgstamą darbą, gerai ir sekasi. „Man teko sutikti bendraamžių, kuriuos mokytis menų vertė tėvai. Tokių ir darbai prasti – juk kūrybai įsakyti negalima, - įsitikinusi Neringa, kurios tėvai visgi klausė, ar ji tikrai norinti būti menininke. – O visas kliūtis galima įveikti per gebėjimus, norą reikštis ir originalumą“. Nenorėjo būti spraudžiama į rėmus „Šiek tiek gaila, kad nepasirinkau muzikos. Paklausiau tėvų, suveikė blaivus protas – nutariau rinktis kažką rimtesnio: gal – istoriją, gal – dailėtyrą. Tačiau muzika visda liks mano gyvenime“, - teigė dainų atlikėja ir kūrėja Ieva Paniulaitytė. Mergina save ramina tuo, kad pačius originaliausius muzikų sumanymus padiktuoja gyvenimas, kuris ne kartą įrodė, jog orginaliausi muzikantai dažnai būna ir be specialaus mokslo. „Intuityviai jaučiu, be to, ir girdžiu, ką kalba kiti, kad mokslas konservatorijoje dažnai menininką įspraudžia į rėmus. To patirti nenorėjau. Esu gavusi pirmaprades muzikos žinias, o kuriant muziką man gražu tai, kas paprasta. Kad nepasirinkau profesionalios muzikės kelio, dar nereiškia, jog sužlugdžiau savo kūrybiškumą – kurti, kažką daryti galima bet kada ir bet kur, nesvarbu, kokioje srityje žmogus dirba“, - įsitikinusi I.Paniulaitytė. Jos nuomone, Lietuvoje būti muziku – neperspektyvu, nes mūsų šalyje muzikantų niekas negerbia, jie neturi vardo. O baigus aukštąjį mokslą groti metus kitus kokiame nors bare, po to galbūt dirbti muzikos mokytoja – tokia ateitis jaunosios kūrėjos neviliojo. „Lietuvoje pilna profesionalių muzikantų, sėdinčių be darbo. Jie baigia mokslus sau, nes niekam to nereikia. Kol neateina laikas rinktis, atrodo, kad gyvenimas - nuolatinė šventė. Tačiau kalbant apie perspektyvą, po truputį reikia mąstyti, kaip gyventi“, - kalbėjo pašnekovė, kuri, nepasirinkusi muzikos, sakė gerokai nustebino savo draugus. Mato kūrybinio kelio perspektyvą Ties kryžekle – ką gi vis dėlto rinktis – Astijus Krauleidis sustos tik kitais metais, po brandos egzaminų. Tačiau jau dabar vaikinas teigia, jog jo pasirinkimas tvirtas – jis nori studijuoti filologiją, dirbti literatūros srityje, ieškoti naujovių, jų įnešti į dabartinį ugdymo procesą. „Nebijau naujovių, tad galbūt rinksiuosi studijas užsienyje – juk ir gyvenant svečioje šalyje galima padėti Lietuvai, - kalbėjo A.Krauleidis, kuris pripažino, jog ne vienas jo aplinkos žmonių jį bando perkalbėti ir atgrasyti nuo filologijos studijų. – Man daug kas sako, kad susieti gyvenimą su literatūra yra beprasmiška, neperspektyvu, o aš manau, kad žmogus, norėdamas būti laimingu, pirmenybę turi atiduoti jausmui, pomėgiui“. Rašantis eiles, kuriantis prozą, besidomintis žurnalistika A.Krauleidis yra visa galva paniręs į literatūrinius ieškojimus: aktyviai dalyvauja Nacionalinėje moksleivių akademijoje, Jaunųjų kūrėjų forume, savo kūrybą publikuoja respublikinėje spaudoje. Projektai, naujovės, priverčiančios į literatūrą pažvelgti giliau, jaunojo kūrėjo gyvenimą daro nenuobodų – tai tik dar labiau sustiprina jo norą gyvenimą susieti su literatūra. „Aš puikiai surpantu, jog šią dieną kūrėjas vargu ar gali pragyventi iš litertūros. Todėl manau, kad poreikį rašyti, kurti derinčiau su švietėjiška veikla“, - tokį savo gyvenimo kelią įsivaizduoja A.Krauleidis, kuris svajoja, jog pirmasis jo darbas, pirmoji knyga turėtų būti monografija apie rašytoją, prozininką, eseistą Antaną Ramoną.
|
|
