Kūrybos blyksnis – iš tylos, uragano, lietaus

„Man užtenka vien minties blyksnio, kuris ateina iš tylos, miško ramybės ar lietaus - iš bet kur ir bet kada. Kai gimsta įkvėpimas, išsyk galiu parašyti bent 10 eilėraščių, visus - skirtinga tematika, tačiau niekad, paprašius kitiems“, - kalbėjo Nausėduose gyvenanti ir poeziją kurianti 55-erių Stanislava Kucharskaja.

Stanislavai Kucharskajai atgaivos ir kūrybinių minčių teikia pačios užaugintos gėlės, surinkti akmenys ir greta esantis miškas.

Ranka perrašys poezijos knygą

S.Kucharskajos kūrybos kraitėje – per 300 eilėraščių. „Aš nesistengiu jų prirašyti daug ir išmėtyti bet kur ir bet kam. Jie turi būti vienoje vietoje. Norėčiau visus juos pati perrašyti ranka ir palikti savo vaikams, - kalbėjo moteris. - Skaitau ir prisimenu: kiekvienas gimė savu laiku ir savoje vietoje. Nesigirsiu, bet kartais net apsiverkiu pagalvojusi, kaip Dievas įkvėpė mano mintis ir leido gražiai pasakyti“.

Stanislava pasakojo, kad jos gebėjimą kurti jau šeštoje klasėje pastebėjo literatūros mokytoja, o močiutė, pas kurią Darbėnuose ji ir užaugo, skatino šį pomėgį. Močiutė ir krikštamotė Natalija buvo pirmosios jos klausytojos.

Bėgant metams, pakito ir S. Kucharskajos kūryba: jaunystėje ji žavėjosi Salomėjos Nėries eilėmis ir liaudies dainomis, pasakų motyvais, dabar dominuoja filosofinis žmogaus ir gamtos santykis. „Man gražu rašyti apie žmogaus jausmus, ne asmeninius, pačios išgyventus, bet amžinuosius, tuos, kurių žmogus visuomet ilgisi“, - sakė moteris.

Brandesniame amžiuje savo eilėmis ji pradėjo dalintis su bendraamžiais, dalyvaudavo kūrybos popietėse Darbėnų bibliotekoje. „Visuomenei kaip kūrėja esu žinoma jau du dešimtmečius. Ir visuomet prisistatau, kad esu darbėniškė, - atviravo moteris. – Tačiau šiandien su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai būdavau kviečiama į popietes Darbėnuose. Dabar labiau esu laukiama Lenkimuose, Skuode ir Kretingos rajono neįgaliųjų draugijoje bei kituose Žemaitijos regiono renginiuose“.

„Įkanda“ žemaitišką poeziją

S.Kucharskajos kūrybai paklūsta ir žemaitiškas žodis. „Kodėl manoma, kad rašyti žemaitiškai – tai grubu arba humoristiška. Žemaičių kalbą, kaip ir bet kurią kitą, reikia mokėti išgirsti ir pajusti širdimi“, - samprotavo kūrėja. Ir pripažino, kad rašyti žemaitiškai, be taisyklių – labai sunku. Juolab, kad kiekvienas Žemaitijos regionas dar ir kalba savaip.

Poezijos knyga yra neišsipildžiusi moters svajonė. Ji pajuokavo, kad gal vaikams ją išleisti įtrauksianti į testamentą. Stanislava – jau 32-jus metus našlė, viena užaugino sūnų ir dukterį, kuriais ji labai didžiuojasi.

Be vaikų ir poezijos dar viena jos meilė yra miškas. Vaikystėje Stanislava augo greta miško ir su juo susidraugavo. Ji atmena, kaip močiutė jai liepdavo išbėgti ir pamiškėje parinkti mėlynių blynams.

„Miškas man ir šiandien – tvirtybės ir atgaivos šaltinis. Mane traukia pamiškės, pievos, laukai. Sėdu ant dviračio ir lekiu į savo ramybės oazę: miške pasikalbu su medžiais, pailsiu, prisitempiu visokių kerų. Mėgstu fotografuoti augalus, gėles. Prasidėjo žemuogės, mėlynės, grybai. Tik imk tas gėrybes, semk ir dėkok miškui bei Dievui“, - su begaline pagarba aplinkai kalbėjo pašnekovė.

Menininkė ir ūkininkė

Atokiame Nausėdų kaime, senovinėje sodyboje, Stanislava apsigyveno prieš ketverius metus, kai buvo iškeldinta iš sugrąžintos Darbėnų klebonijos.

„Buvau pavargusi nuo puolimų iškeldinant ir meldžiau Dievo, kad turėčiau savo trobelę, savąjį užutekį, kur niekas neskaudintų. Močiutės paveiksle kažkada buvau mačiusi trobelę, įsitikinau, kad mintis yra materiali, nes suradau šitą vietą. Šiandien esu be galo patenkinta šia gyvenimo sala: aplinkui vien ramybė, žaluma. Pati galiu užauginti, pražydinti gėles, pasirūpinti viskuo, ko reikia namų ūkiui. Pati nusišienauju kiemo žolę. Gyvenu po Paukščių taku: naktimis viršum galvos driekiasi žvaigždynai“, - poetiškai liejosi moters pasakojimas.

S.Kucharskajos poetinis pajautimas persipina su dalykiniu ūkiškumu: sodybos kieme – įdomių akmenukų bei gėlių kolekcija, čia pat – švariai nuravėtos daržovių ir žemuogių lysvės.

Šioje sodyboje ji sako matanti tai, ko galbūt kiti nė nepastebėtų: palei kelią išsišakojęs klevas primena V raidę, kuri reiškia „viktorija – pergalė“.

O žemė jai nepašykštinti ir staigmenų: dirva riebi, tarsi riekė juodos duonos, o jos pajudinti klodai iškelia į paviršių įvairių senovinių daiktų ir monetų.

• Rašyti komentarą (2)