|
|
|
Gedulą dėl sūnaus žūties kartina nepagrįsti kaltinimai
Užuojautos žodžiai ir nusikalstamo pasaulio šešėlis – tokiomis nuotaikomis pastaruoju laiku gyvena kretingiškė Loreta Petronienė, beveik prieš dvi savaites palaidojusi savo 25 metų sūnų Ramūną. Tam, kad apgintų Anapilin iškeliavusio sūnaus garbę, moteris ryžosi atskleisti savo šeimos gyvenimo detales. „Negaliu tylėti, kai mano sūnus yra vadinamas nusikaltėliu, nes jis toks nebuvo. „Sausa“ informacija neatskleidžia tikrosios tiesos apie Ramūną“,- tvirtino L.Petronienė, įsitikinusi, kad ją galėtų suprasti tik tos motinos, kurios augina vaikus, turinčius psichikos sutrikimų. Nesiejo draugystė R. Petronis žuvo birželio 6 dienos rytą, kai jo ir dar trijų jaunuolių kelionė automobiliu „Honda Concerto“ pasibaigė avarija. Sprukdamas nuo kelyje stabdžiusių policijos pareigūnų automobilis skriejo tokiu greičiu, kad Klaipėdoje, Rimkuose, jis nuvažiavo nuo kelio ir keletą kartų vertėsi. Vėliau policija konstatavo – automobiliu „Honda Concerto“, kuris buvo pavogtas tą patį rytą Kretingoje, važiavo jau anksčiau su teisėsauga susidūrę jaunuoliai: 20 metų Kęstutis Seilius, jo bendraamžis Arvydas Venckus ir metais jaunesnis Tomas Gudonis. Jų draugijoje – ir R.Petronis, kuris per avariją buvo mirtinai sužeistas. „Šie jaunuoliai nebuvo Ramūno draugai, mano sūnus tame automobilyje buvo tik atsitiktinis pakeleivis,- kalbėjo L.Petronienė, norėjusi paneigti gandus, esą jos sūnus galėjo dalyvauti ir automobilio vagystėje. – Esu tikra: Ramūnas nežinojo, kad automobilis yra pavogtas. Žinau, kad vagystė įvykdyta anksčiau, negu sūnus susitiko su tais jaunuoliais – tada, kai jis dar buvo namuose. Be to, Ramūnas neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir jis šio automobilio nevairavo, tik sėdėjo ant jo galinės sėdynės.“ Buvo pažeidžiamas L.Petronienė pasakojo, kad jos sūnus Ramūnas su naujaisiais pažįstamais bendravo apie porą paskutinių mėnesių. Šiuo laiku dėl paūmėjusios psichinės ligos ir susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių jis buvo itin pažeidžiamas. Dar prieš savo žūtį R.Petronis tėvui prisipažino: „Skendžiu pilkumoje“. Motina pasakojo, kad, pablogėjus sveikatos būklei, R.Petroniui būdavo nesvarbu, su kuo ir kur būti, jis iš namų išeidavo be tikslo, o sugrįždavo tik praėjus kuriam laikui. Dėl R.Petronio dingimo jo šeimai yra tekę kreiptis ir į policiją. L.Petronienė neneigia, kad jos sūnui yra tekę susidurti su teisėsauga, tačiau tai įvykdavo jo ligos paūmėjimo etapais. Tačiau šeima pasirūpino, kad visos baudos už administracinius teisės pažeidimus būtų sumokėtos. Šovė gindamasis „Netiesa, kad mano sūnus buvo teistas – byla buvo nutraukta, susitaikius su nukentėjusiuoju ir jam sumokėjus piniginę kompensaciją“,- tvirtino L.Petronienė. Ji pasakojo, kad R.Petronis tąkart į teismą pateko dėl to, kad 2002 metais po konflikto su jaunuoliais panaudojo savigynai turėtą šaunamąjį ginklą. „Ramūnas buvo užpultas keturių jaunuolių per miesto šventę Rotušės aikštėje. Namo grįžęs jis apie muštynes mums nieko nepasakojo, skriaudą iškentėjo vienas tylumoje. Tačiau kitą dieną į mūsų kiemą įsuko automobilis, iš kurio išlipę agresyviai nusiteikę jaunuoliai mūsų klausinėjo, kur yra Ramūnas. Sužinoję, kad jis - jau centre, nuvažiavo ten. Šie jaunuoliai vijosi Ramūną, matyt, nesitikėjo, kad jis gali turėti savigynai skirtą ginklą. Tačiau užpuolikai neatsitraukė ir tada, kai Ramūnas šovė įspėjamąjį šūvį į viršų“,- įvykį prisiminė L.Petronienė. Stengėsi dėl sūnaus Pasak L.Petronienės, jau per teismo procesą „plika akimi“ buvo matyti, kad jos sūnus elgiasi neadekvačiai, o 2005 metais jam medikai diagnozavo sunkią psichikos ligą. „Ramūnas buvo mano mokytojas, o aš – jo gydytoja,- sakė L.Petronienė, įdėjusi daug pastangų, kad sūnus būtų integruotas į visuomenę. – Ramūnas buvo labai jautrios sielos, santūrus, nekalbus, tarsi tylioji avelė. Jis – visada su šypsena, stengdavosi padėti kitiems“. L.Petronienei teko įveikti nemažai sunkumų, kad jos sūnus patektų į gydymo įstaigas. Moteris stengėsi, kad sūnus kuo greičiau reabilituotųsi po gydymo kursų. Daug padėjo broliai pranciškonai, jie R.Petronį kuriam laikui buvo priglaudę Kryžių kalne. Reikėjo stiprybės ir susitaikyti su negailestingu visuomenės požiūriu į psichinius ligonius – tarsi tai būtų šeimos gėda. L.Petronienė savo sūnų palaikė ir šiam nusprendus kurti šeimą – su savo mylima moterimi jis susilaukė dukters, kuriai rudenį sueis dveji metai. L.Petronienė dėkinga žmonėms, supratusiems, kokį gyvenimo kryžių jai teko nešti. Tačiau būta momentų, kai motina sulaukdavo ir karčių žodžių – esą ji išlepino sūnų, užaugino banditą. „Net kapo duobėje jam klijuojama nusikaltėlio etiketė. Sūnus pats negali apsiginti, todėl tai turėjau padaryti aš“,- teigė L.Petronienė.
|
|
