Plūstančius į atlaidus pasitiks šventojo Antano atvaizdas

Vakar Kretingos bažnyčia jau buvo baigta puošti įvyksiantiems mūsų miesto globėjo – šv.Antano - atlaidams: komunalininkai ant mūro pakabino 3x3,5 m dydžio miesto globėjo atvaizdą, parapijos moterys pripynė 200 m žalumynų girliandų, kurios leidžiasi nuo pat bažnyčios skliautų, pynėmis apraizgė ir šventojo altorių.

Vyresnės parapijos talkininkės vainikus šv.Antanui pina jau kelis dešimtmečius.

Vainikai – nuo senų laikų

Dar tolokai nuo šventoriaus vartų kretingiškių matomas šv.Antano atvaizdas: tai - įspūdingiausia vizualinė bažnyčios detalė. Tentas pagamintas spaustuvėje iš kompiuteriu padidintos fotomenininko Algirdo Darongausko padarytos šv.Antano paveikslo nuotraukos.

Pagaminti šį daugkartinio naudojimo tentą sumanė parapijos klebonas Linas Vodopjanovas, tuo pasirūpino Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnybos atstovė Agnė Pociūtė.

Tris dienas bažnyčioje tarp tujų šakų plušėjo būrys garbaus amžiaus kretingiškių: Zina Šimkienė, Genovaitė Gudienė, Aldona Martinkienė, Stasė Buivydienė ir jos duktė Rita Atienė.

„Jau daug metų visos prieš šventą Antaną susibėgame puošti bažnyčią. Kaip gi nepuoši – juk tokia tradicija nuo seno“, - paklausta, kodėl sumanė tujų pynėmis išpuošti bažnyčią ir altorius, atsakė Z.Šimkienė. Ji tikino vainikus bažnyčioje pinanti jau 20 metų.

Moterys sakė, jog jų pinti vainikai – dviejų rūšių. Tie, kurie kabinami ant bažnyčios skliautų, veriami iš lengvų šakelių, kad girlianda atlaikytų svorį – tokių, 25 m ilgio, girliandų moterys nupynė keturias. Ant paveikslo ir kryžiaus šventoriuje gulė stambios tujų šakų pynės.

„Nemokėdamas tokių nenupinsi. Todėl ir noriu, kad duktė išmoktų, noriu jai perduoti savo patirtį. Kas gi bepins, kai mūsų nebeliks“, - samprotavo S.Buivydienė. R. Atienė sakė pinanti jau antrus metus, bet rankoms vis dar trūksta miklumo.

Pynėjos teigė, kad tujų šakomis jas aprūpino kretingiškiai, kapinių patvoryje dar skynusios jų ir pačios. Anot jų, ne kiekviena tujų rūšis ir tetinkanti: šios turi būti ne spygliuotos, o plunksninės.

Votai – padėka užtarėjui

„Smetonos laikais pėsčiomis iš Pryšmančių eidavome į garsiuosius atlaidus: rankose – batai ir laukų gėlės šv.Antanui. Visa bažnyčia skendėdavo žalumynuose ir gėlėse, o ypač – didysis altorius. Dabar bepuošiame tik šv.Antano altorių“, - prisiminė 80–metė A.Martinkienė.

Kretinga nuo neatmenamų laikų garsi savo šventojo garbei rengiamais atlaidais: jau prieš kelis šimtmečius smalsuolių ir maldininkų minios traukdavo prie stebuklais garsėjančio šv.Antano Paduviečio altoriaus.

Užrašas po šventojo atvaizdu ir šiandien skelbia: „Jei stebuklo trokšti tu, klaidos, demonai, mirtis, bėdos, ligos traukiasi, ginant mus Antanui“. Žmonės liudija, kad melsdamiesi ir prašydami šv.Antano užtarimo į Dievą, patiria daugybę išgijimo atvejų, jiems grįžta pamesti daiktai. Už tai jie lyg ir atsidėkoja savo užtarėjui, prie jo paveikslo kabindami votus – kryžiaus, rankos, kojos, širdies formos sidabro ir aukso dirbinius.

Brolių pranciškonų teigimu, vieną - du kartus per mėnesį kretingiškiai atneša juvelyrų nukaldintus votus ir prašo, kad jie būtų pakabinti prie šv.Antano. Pagal tradiciją, praėjus dešimtmečiams, votai yra sulydomi ir tuo lydiniu papuošiamas paveikslas: gaminami paveikslo apkaustai, puošiami šv.Antano rūbai, monstrancija.

Dar gyvas išgarsėjo stebuklais

Dar gyvas būdamas Antanas Paduvietis išgarsėjo stebuklais. Apie jį ėmė sklisti legendos, kurios tapo jo gyvenimą vaizduojančių siužetų pagrindu. Kretingos bažnyčioje šv.Antano altoriuje kabantis paveikslas atspindi stebuklingą nutikimą su monstrancija (monstrancija - liturginis katalikų reikmuo ostijai įdėti ir išstatyti garbinimui, - aut. pastaba).

Pasak legendos, vienas turtuolis žydas atsisakė pripažinti Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente. „Nebent, jei jį parpuolęs pagarbintų toks niekingas padaras kaip asilas“, - paabejojo eretikas. O atvestas asilas, užuot puolęs prie avižų, parklupo prieš Švč. Sakramentą ir jam nusilenkė.

1862 m. į Kretingą buvo atvežtos ir šventojo relikvijos – kaulų gabaliukai. Tuomet sparčiai išaugo ir šv.Antano garbinimo kultas.

Broliai pranciškonai stebuklingu šv.Antano nuopelnu laiko ir tai, kad carui uždraudus lietuvišką spaudą ir uždarius katalikų vienuolynus, Kretingos vienuolynas liko. Negana to, jis tapo visos Lietuvos pranciškonų dvasiniu ir administraciniu centru.

Pagal šv. Antano reikšmę krikščionims Kretinga yra antras miestas po Paduvos.

Minint šv. Antano 700–ąsias mirties metines, 1931 m. jo garbei buvo nuspręsta Kretingoje pastatyti jubiliejinį paminklą. Išpildydami Antano Paduviečio siekį tapti misionieriumi, broliai pranciškonai pastatė jubiliejaus monumentą - gimnaziją. Gimnazijos statybą aukomis rėmė išeivijos lietuviai, todėl, atsidėkodami jiems, pranciškonai 1934 m. pastatė moderniai įrengtus ir šv.Antano rūmais pavadintus prieglaudos namus. Juose galėjo apsigyventi iš užsienio grįžtantys senyvo amžiaus tautiečiai.

Faktai

* A.Paduvietis gimė 1190 m. Portugalijoje turtuolių šeimoje. Jis tapo šv.Pranciškaus mokiniu, pasekėju ir misionieriumi.

* Šv. Antanas buvo Limožo vienuolyno Prancūzijoje bei Romanijos provincijos Italijoje vyresniuoju.

*Apie 40–uosius savo gyvenimo metus jis apsistojo Italijos mieste Paduvoje, kur išgarsėjo savo liberalia ir demokratiška veikla: kur pasisakė prieš kyšininkavimą, kritikavo netinkamą civilių ir bažnytinių pareigūnų elgesį, užtarė kalinius ir eretikus.

Mirė 1231 m., o jau po metų 1232–aisiais buvo kanonizuotas.

• Rašyti komentarą (0)