|
|
|
Pedofilija – mitai ir realybė
Į viešumą iškilus vadinamajai Kauno pedofilijos bylai, visuomenėje vis garsiau pradėta diskutuoti ir apie patį pedofilijos reiškinį – o tai iki šiol buvo tabu. Tačiau ir dabar garsesni tik siūlymai drastiškai griežtinti bausmes pedofilams, o apskritai jų seksualinis potraukis vaikams suvokiamas labiau kaip „elitinis“ ištvirkavimas, o ne psichikos sutrikimas, kurį reikia gydyti. Norėdami apibendrinti naujausius mokslinius tyrimus, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija bei Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas suorganizavo 6-ąjį Baltijos šalių Biologinės psichiatrijos simpoziumą tema „Parafilijos ir seksualinė prievarta“. Parafilijos – tai seksualinio pasirinkimo sutrikimai, pavyzdžiui – pedofilija, ekshibicionizmas. Parafilijos yra įtrauktos į tarptautines klasifikacijas ir yra diagnozuojamos pagal tam tikrus apibrėžtus simptomus ir elgesį. „Nesakyčiau, kad Lietuvoje anksčiau parafilijų tema nebuvo moksliškai nagrinėta. Tačiau simpoziume buvo proga išgirsti įvairių sričių specialistų pasisakymus, sužinoti naujausios informacijos, pasaulinius tyrimų rezultatus“,- sakė Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos prezidentas Robertas Bunevičius. Buvo pristatytos „Pasaulinės biologijos psichiatrijos draugijų federacijos biologinio parafilijų gydymo rekomendacijos“, kurios išverstos ir į lietuvių kalbą. Šioje studijoje specialistai ne tik apžvelgia situaciją, bet ir pateikia rekomendacijas, kaip parafilijas gydyti. Pedofilų aukos nemeluoja „Vaikai mokomi nebendrauti su svetimais žmonėmis – neva taip jie bus apsaugoti nuo pedofilų,- vieną labiausiai visuomenėje paplitusių mitų įvardino R.Bunevičius. – Iš tiesų apie 90 proc. seksualinę prievartą patyrusių vaikų nukentėjo nuo labai gerai pažįstamų asmenų. Todėl vaikus reiktų mokyti atpažinti, kokie prisilietimai nėra „geri“, bei mokinti apsiginti net ir nuo artimo žmogaus. Dar vienas mitas – kad vaikai išsigalvoja pasakojimus apie tai, kaip jie patyrė seksualinę prievartą. Tyrimais nustatyta, kad vaikai „sufalsifikuoja“ mažiau negu 1 proc. tokių bylų“. Nors atlikta daug ir įvairių tyrimų, tačiau iki šiol neaišku, kas lemia parafilijų atsiradimą. Remiantis Teisės instituto darbuotojų Manto Liesio ir Margaritos Dobryninos atlikta studija, neįmanoma apibendrinti ir lytinio nusikaltėlio portreto. Tačiau pastebima, kad dauguma nusikaltėlių vaikystėje patys matė ar patyrė smurtą, jie jautėsi palikti ir emociškai atskirti nuo tėvų. Tyrimais nustatyta, kad daugiau kaip 90 proc. pedofilų yra vyrai, o 55 proc. visų lytinių nusikaltėlių vaikystėje buvo patys patyrę lytinę prievartą. Prievartos pasekmės jaučiamos visą gyvenimą Depresija, sumišusi su gėdos, kaltės jausmu, nerimas, nemiga, haliucinacijos, socialinė fobija, polinkis į autodestrukciją ir savižudybę – tokios gali būti seksualinės prievartos pasekmės, kurios auką lydi visą gyvenimą. Tvirtinusi, kad seksualinės prievartos neįmanoma pamiršti gydytoja psichiatrė Palmira Rudalevičienė pateikė du pavyzdžius. Vienas jų – „parsivežtas“ iš Jungtinės Karalystės, kur ji atliko klinikinę praktiką. Ten P.Rudalevičienei teko susidurti su keturiasdešimtmete moterimi, kuri pradėjo matyti haliucinacijas – pasirodęs angelas primygtinai reikalavo eiti į prekybos centrą ir iš ten pavogti paltą. Moteris, įsitikinusi, kad šis angelas – realybė, paprašė savo sutuoktinio pagalbos, kad padėtų nuo jo apsiginti. Bet vyras atsisakė padėti ir paliepė palikti jį ramybėje. Psichopatologijos simptomai ir didelė savižudybės rizika – tai seksualinės prievartos pasekmės, kurią ji patyrė iš tėvo nuo 4 metų amžiaus. Gydymo paslaugos – skirtingos „Aš nekenčiu savo gyvenimo ir savęs, esu purvina ir iš išorės, ir iš vidaus“,- prisipažino pacientė Lietuvoje, 36 metų moteris, kurią vaikystėje – nuo 8 iki 13 metų – seksualiai išnaudojo senelis. Jo prievartą mergaitė patirdavo per kasmetines vasaros atostogas kaime. Kai seksualinės prievartos neištvėrusi mergaitė apie tai prabilo garsiai, sulaukė ne pagalbos, bet savo motinos ir močiutės pykčio, ji buvo atskirta nuo šeimos. „Tai buvo pragaro vieta. Visą gyvenimą mano didžiausias troškimas buvo jį nužudyti. Kai jis mirė – buvo laimingiausia diena mano gyvenime ir šia proga išgėriau šampano“,- pasakojo moteris. Aukštojoje mokykloje dėstytoja dirbanti moteris, gatvėje išsiskirianti ekstravagantiška išvaizda, taip ir nesukūrė šeimos laimės – tris kartus išsiskyrusi, o užsimezgus naujai gyvybei kaskart pasidarydavo abortą. „Niekada neduosiu gyvybės vaikui, kuris gimtų su pažeistais genais“,- tvirtino pacientė. Paprašyta palyginti darbą su lytinę prievartą patyrusiais žmonėmis Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje, P.Rudalevičienė sakė: „Ten su žmogumi dirba visa specialistų komanda, jie tarpusavyje aptaria kiekvieną žingsnį, o taikytus gydymo būdus bei pasiektus rezultatus pateikia informacinėje sistemoje. O Lietuvoje gydytojas su auka dirba vienas: nors tada užsimezga artimesnis ryšys, tačiau jis labiau ir išvargina. Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje lytinės prievartos problema tarsi „neegzistuoja“, čia nėra siūloma tokia įvairiapusė pagalba, todėl ir aukos labiau jos ieško privačiai“. Pedofilus būtina gydyti Siekiant, kad lytinių nusikaltimų būtų kuo mažiau, svarbu suteikti pagalbą ne tik aukai, bet ir pačiam prievartautojui. Mat įkalinimas tik laikinai gali sustabdyti pedofilo elgesį, tačiau tai nepakeičia jo vidinės seksualinės orientacijos. „Ne visi nusikaltėliai, padarę lytinius nusikaltimus prieš vaikus, yra pedofilai – juos būtina atskirti“,- pabrėžė Teisės instituto darbuotojas Mantas Liesis. Nors Lietuvoje nėra praktikos, kad teismas pedofilui skirtų ir priverstinį gydymą, tačiau pasaulyje ji plačiai taikoma. Lietuvos teismų praktikoje pedofilai nepripažįstami nepakaltinamais, nes manoma, kad jie gali kontroliuoti savo seksualinį elgesį. Tačiau norint skirti priverstinį gydymą pedofilui, dar turėtų būti patobulinti įstatymai. „Jei pats žmogus nepajėgia suvaldyti seksualinio potraukio vaikams, gali kreiptis į medikus, kurie parinks tinkamą gydymo būdą. Negalime pateisinti nusikalstamo elgesio vien tik todėl, kad žmogus serga“,- įsitikinęs Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos prezidentas R.Bunevičius. Tačiau retas pedofilas prašo gydymo prieš atlikdamas nusikaltimą. Chirurginė kastracija draudžiama Po vadinamojo Kauno pedofilijos skandalo pasigirdo siūlymų kastruoti pedofilus. Tačiau Teisės instituto darbuotojas Mantas Liesis atkreipė dėmesį, kad chirurginė kastracija yra uždrausta daugelyje Europos šalių, o legalizuota tik Čekijoje ir Vokietijoje. Tačiau Lietuvoje galioja Seimo ratifikuota Europos konvencija, kuri draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį bei baudimą. Taigi chirurginė kastracija, paminanti pamatines žmogaus teises, būtų nesuderinama su tarptautiniais standartais. M. Liesis nepritartų ir lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registrui – toks internetinis tinklapis, kur kiekvienas gali matyti, ar jo rajone gyvena tokių nusikaltėlių, egzistuoja JAV, Kalifornijoje. „Vargu, ar tai būtų efektyvu – juk dažniausiai vaikai nukenčia ne nuo svetimų, bet nuo artimų žmonių. Be to, lytinių nusikaltėlių viešas paskelbimas neapsaugotų potencialių aukų kitose vietovėse. Gali būti, kad lytinius nusikaltimus padarę žmonės būtų gatvėje užgauliojami ar užpuldinėjami, o tai prieštarautų jų gydymo tikslams“, - teigė M.Liesis, kurio manymu, viešas registras būtų kova su lytinių nusikaltimų pasekmėmis, o ne priežastimis. Taikomas kompleksinis gydymas Nors gydytojai psichiatrai gali vadovautis rekomendacijomis, kaip gydyti parafilijas, tačiau pripažįstama, kad universalaus recepto nėra. Nelengva ir patikrinti, koks gydymas kokiam prievartautojui būtų veikmingiausias, kokie vaistų deriniai atneštų geriausių rezultatų. Specialistai laikosi nuomonės, kad efektyviausias gydymas – taikyti keletą gydymo priemonių vienu metu arba vieną po kitos. Pagrindinis chirurginės kastracijos poveikis – sumažinti cirkuliuojančių androgenų kiekį pašalinant sėklides, kur pasigamina apie 95 proc. testosterono. Nors po chirurginio kastravimo tikimybė, kad asmuo lytiškai nusikals dar kartą, yra nedidelė, tačiau ji visgi egzistuoja – įmanoma atgauti potenciją, vartojant egzogeninį testeroną. Kitas kastracijos būdas – cheminė kastracija, kurios tikslas – sumažinti testosterono kiekį kraujyje, dėl ko sumažėja ir lytinis potraukis, erotinės fantazijos. Tačiau šie vaistai turėtų būti skiriami atsargiai, nes jie gali sukelti sunkų šalutinį poveikį. Bene labiausiai visų pripažįstamas – psichologinis gydymas, kuriuo siekiama pakeisti vertybines nuostatas, mokoma suprasti, kad elgesį galima pačiam kontroliuoti. Mat parafilai turi iškreiptus įsitikinimus, kuriais pateisina savo netinkamą elgesį: pavyzdžiui, pedofilai įsitikinę, kad vaikams patinka seksualiniai žaidimai su suaugusiaisiais ir tokie santykiai jiems yra netgi naudingi. * Parafilija – seksualinis sutrikimas, kai seksualinį susijaudinimą, potraukį kelia negyvi objektai, partnerio kančia ir pažeminimas, vaikai ar kiti sutikimo negalintys duoti asmenys. * Išskiriamos tokios parafilijos: ekshibicionizmas (savo genitalijų demonstravimas to nesitikinčiam asmeniui), fetišizmas (seksualines fantazijas sukelia negyvi daiktai: moterų apatiniai rūbai, batai ir pan.), frotažas (lietimasis ir trynimasis į su tuo nesutinkantį asmenį), pedofilija (potraukį kelia lytiškai nesubrendę vaikai), seksualinis mazochizmas (malonumą teikia savęs pažeminimas, kančia), seksualinis sadizmas (erotines fantazijas sukelia partnerio pažeminimas, kančia), vojerizmas (stebėjimas nuogo asmens, kuris to neįtaria) ir transvesinis fetišizmas. * Terminas „parafilija“ kilo iš graikų priešdėlio „para“ (liet. - aplink, šalia) ir „filija“ (liet. - meilė).
|
|
