Išmesti iš gimtojo lizdo, sugrįžta į globėjų sukurtąjį

Kasmet kovą, per patį paukščių sugrįžimo metą, į buvusius Kretingos vaikų globos namus, dabar – Socialinių paslaugų centrą, su šeimomis suvažiuoja buvę jų auklėtiniai. Tokius susitikimus, po 10 ir daugiau metų po vienu stogu gyvenę bendro likimo draugai rengia jau gerą dešimtmetį.

Kasmet kovą jau suaugę Kretingos vaikų namų auklėtiniai suvažiuoja į susitikimus. Šiemet prie bendrų savo vaikystės namų jie nusprendė pastatyti ąžuolinę skulptūrą, kurią išdroš buvęs jų mokytojas Raimundas Puškorius.

Šiemet proga buvo ypatinga – Socialinių paslaugų centras šventė savo veiklos 20-metį. Į jubiliejų pakviesti globotiniai suvažiavo ne tik iš įvairių Lietuvos vietų - trys specialiai sugrįžo net iš Airijos.

Suvažiavo išsipuošę, nešini didžiuliais tortais ir už rankų vesdamiesi savo atžalas. Dažnas jų vienas kito ilgai nepaleido iš glėbio, per visą vakarą nuo jų skruostų nedžiūvo ašaros – ilgesio, skausmo ir dėkingumo.

Iš 15 jau suaugusių ir įvairiais laikotarpiais čia gyvenusių globotinių į susitikimą atvyko vienuolika. Juos subūrė išlikęs glaudus ryšys: jie nuolat susiskambina, padeda vienas kitam - susiradę darbus užsienyje, kviečiasi ir kitus.

„Kaip ir kiekvienam žmogui, norisi sugrįžti į namus. Šitie namai ir juose dirbę žmonės mums yra patys artimiausi, nes kitų vaikystėje neturėjome. Sugrįžtame lyg į tikrąją šeimą“, - kalbėjo 22-jų Rasa Kasputė.

„Ar pastebėjote, kaip dažnai mes sakome – šeima. Taip yra todėl, kad vaikystėje jos mums tikrai labai trūko“, - atviravo 26-erių Inga Kontrimienė.

Visų buvusių globotinių likimai – itin skaudūs. Daugumos jų vaikystę pragėrė tėvai, kiti čia pateko visiški našlaičiai. Viena mergaitė šeimoje patirdavo seksualinę prievartą.

Kai kurie jų kilę iš gausių išbarstytų šeimų. Prieš kelerius metus kartu su seserimi Ramute vaikų globos namuose gyvenusi Laima Tamošaitytė kreipėsi į Nepriklausomą paieškų tarnybą ir susirado savo brolius ir seseris. Ji prisiminė, kaip mokėsi atleisti savo motinai, kurią paskutinįsyk sutiko elgetaujančią prie bažnyčios ir atidavė paskutinius kelionei skirtus pinigus. Pakėlusi akis motina jos nepažino.

„Visi čia atvyko skaudžiai sužeisti. Jiems teko kovoti už savo vietą po saule, todėl vienas kitam rodydavo priešiškumą. Savo nuoskaudas ir pyktį perkeldavo ant mūsų, suaugusiųjų – kentėdavo darbuotojai, kol pamažėle su kiekvienu suradome ryšį“, - kalbėjo globotinių gyvenimo istorijas gerai prisimenanti buvusi jų auklėtoja, dabar - direktorės pavaduotoja Virginija Narbutienė.

Trisdešimtmetė Sonata Skliuderytė, į susitikimą atvykusi su dar dviem seserimis Reda ir Lida, prisipažino, jog ne išsyk supratę, kuo šitie namai yra brangūs: iš pradžių tik norėję kuo greičiau iš jų išsiveržti į savarankišką gyvenimą.

„Būdavo, eini pro šalį, aplinkiniai negaili pašaipių žvilgsnių ir replikų – benamė, savaitinė, - Sonatą papildė Inga. Dauguma motinų vaikus iš pradžių palikdavo savaitei, po to jų išvis neatsiimdavo. - Buvo toks tarpas, kai tokių susitikimų nereikėjo.Tik vėliau permąstai, supranti, kas yra tikrosios vertybės. Pagalvoji, kiek daug mums atidavė tie žmonės, kurie čia dirbo. Pagalvoju, kaip jie galėjo mus užauginti, apsieidami be jokio muštro. Kai šiandien išgirsti per televiziją, kad vaikų namuose prieš vaikus smurtaujama, juos išnaudoja, šiurpas nubėga – pas mus tikrai to nebuvo“.

Juokui sumišus su ašaromis, prisiminta, kad Sonata buvo pirmasis vyriausias tų namų vaikas: ji atkentėjo ir už bėgimus pro langą, ir už pirmą dūmą. „Neturėjome vaikams drabužių, pačios auklėtojos mezgėme, siuvome. Prie išaugtų paltukų siūdavome rankogalius. Iš „laisvinės“ medžiagos siūdavome kombinezonus“, - prisiminė V.Narbutienė.

„Koks buvo džiaugsmas, kai direktorė mano 16-ajam gimtadieniui važiavo į turgų ir nupirko suknelę“, - prisiminė Sonata.

„Virginija mus išmokė žiūrėti tvarkos, lyginti drabužius. Užtat šiandien esame laimingos, kad išmokome to, ko vaikai įprastai išmoksta šeimose“, - tvirtino Laima.

Dauguma buvusių auklėtinių merginų šiandien – puikios žmonos, ypač branginančios motinystę. Tik viena iš jų būrio atsisakė savo vaiko. „Atkalbinėjome ją, įtikinėjome, bet - veltui. Kai sužinojau, kad pagimdė, paskambinau, pasakiau – norėčiau tave pasveikinti tapus mama, bet negaliu to padaryti“, - atviravo Inga.

„Bambagyslė“ su tais vaikais nenutrūko ligi šiol: Rasa Galygina po susitikimo skambino iš Airijos ir klausė patarimo, ką daryti, kad ten nepripažįstama jos santuoka. Būna, kad atvažiuoja pas mus išsikalbėti, pasidžiaugti, kad laukiasi, ar pasiguosti. Pasigimdžiusios atsiveža parodyti savo kūdikius“, - išlikusiu ryšiu pasidžiaugė V.Narbutienė.

• Rašyti komentarą (3)