|
|
|
Režisierius publikai nesilenkia
Trys dešimtmečiai atiduoti vaikų teatrui. Trys dešimtmečiai – kaip vienas didelis gyvenimo įvykis. Ir – jokio nusivylimo. “Vaikais neįmanoma nusivilti”, - teigė režisierius Algimantas Verbutas, vaikų teatrui-studijai “Atžalynas” vadovaujantis nuo pat pirmos jos įsikūrimo dienos.
“Dega” gatvės teatru A.Verbutas prisipažino, kad laikas jį labai keičia: jeigu anksčiau tarėsi viską žinąs, tai dabar – nieko. Jeigu anksčiau dėl visko nerimo, bėgo, skubėjo, tai dabar ypač vertina tylą ir ramybę. Režisieriaus nuomone, asmenybės pokyčius subrandina metai, laikas, gyvenimo patirtis. Bet nuo savęs toli nepabėgsi: šiuo metu A.Verbutas gyvena, tiksliau – “dega” gatvės teatru. “Atradau kojūkininkus. Viskas: esame garsūs visoje šalyje, mus kviečia pasirodyti ir užsienyje. Dar dabar neišdilę įspūdžiai iš kelionės į Odesą – į gatvės teatrų festivalį. Kita erdvė, kitoks žiūrovas, bet – ir kiti reikalavimai iš savęs, iš aktorių, - kalbėjo režisierius, savo ieškojimuose norįs panerti į gylį. – Gatvė nėra scena, kurioje vaidinamos pjesės. Jų gatvei niekas nerašo, vadinasi, galvą tenka sukti pačiam”. A.Verbuto “surasti” kojūkininkai pasirodė ir ant parketo – per Pasaulio sportinių šokių čempionatą “Siemens” arenoje, įspūdį paliko filmavimasis Rumšiškėse. Kai kurių “aferų”, sakė režisierius, gal ir nebekartotų, bet kiekvienas įvykis, pasirodymas, nauja idėja yra susijusi su savirealizacija. “Mane tai dar veda į priekį, “veža”… Gyvenu mintimi, jog gatvės teatras man – dar neišsemtas, ir atrodo, kad tik dabar pradėjau to teatro mokytis”, - prisipažino A.Verbutas, kuris norėtų, kad žaidimas, kurį jau penkerius metus žaidžia kojūkininkai, gatvėje peraugtų į teatrą, tikrą vaidinimą. Teatras – gyvenimo mokykla
Režisierius publikai nesilenkia. Jis yra šalia scenos arba už jos. Mato, kas gerai ir kas – blogai. “Mano džiaugsmas – matyti, kad vaikas save atidavė scenai, - teigė A.Verbutas. Ir pridūrė. - Ir tas, kas bent kiek išmano režisūrinį darbą, žino, koks didelis skirtumas yra dirbti su suaugusiais ir dirbti su vaikais”. A.Verbutas vaikų teatrą sieja su pedagogika, su mokykla. Atėjęs į studiją, vaikas arba pritampa, arba ne. Tai priklauso nuo paties vaiko, nuo to, ką jis teatre tikėjosi surasti: ar panoro iškart būti žvaigžde, ar yra pasirengęs juodam darbui bei ilgam keliui į sceną. O tas kelias į sceną eina per nuolatinį žaidimą, kurį kantriai “užsuka” režisierius. Žaidimas leidžia pajusti laisvę, atveria suvokimą, kad scenoje privalu būti kūrėju. “Režisierius scenoje neparodys, ką joje reikia veikti. Į kūrybą scenoje vaiką atveda sistema teatrinių žaidimų, kurių negalima primesti, kuriais negalima įkyrėti”, - darbo patirtimi pasidalino režisierius. “Atžalynas” nėra aktorių kalvė. Tai greičiau – gyvenimo mokykla, kurią išėjęs vaikas išlaisvėja, atsikrato turėtų kompleksų, išmoksta išreikšti save. “Ir dabar “Atžalyne” yra vaikų, norinčių būti aktoriais. Mums belieka juos tik paskatinti”, - teigė “Atžalyno” režisierė, taip pat buvusi atžalynietė Auksė Antulienė. Kretinga – laimingas atsitiktinumas Tai, kad dirba ir gyvena Kretingoje, A.Verbutas vadina laimingu atsitiktinumu. Kilęs iš Pakruojo rajono, Linkuvoje baigęs vidurinę mokyklą, iš pradžių būsimasis režisierius rinkosi geografijos ir kūno kultūros specialybę. “Mokykloje buvau aktyvus: ir šokau, ir daug sportavau. Specialybę man išrinko auklėtoja, kuri buvo kūno kultūros mokytoja, - prisiminė A.Verbutas. - Nuvažiavau į Vilnių, pamenu, mama lašinių buvo įdėjusi… Sostinė man pasirodė tokia svetima – pasijutau baisiai. Ir už pirmąjį egzaminą gavau trejetą – tad susikroviau daiktus ir grįžau namo. Po to – armija. Kai grįžau, laikraštyje radau daugybę skelbimų, kur stoti. Tapau režisieriumi…”. Kretinga režisieriui tapo miestu, kuriame gimė idėja įkurti moksleivių dramos studiją bei į kurį atskrido žinia, jog 1979 m. šiai studijai už kūrybinius laimėjimus suteiktas “Atžalyno” vardas. “Tada tai buvo įvykis, nes tarp tuo laikmečiu gyvavusių liaudies teatrų buvome pirmasis vaikų teatras-studija”, - kalbėjo A.Verbutas. Pašnekovas prisipažino, jog kartais jam norisi pailsėti nuo teatro. Poilsiui pasitarnauja fotografija, kuria režisierius domisi jau daugybę metų. Apie teatro-studijos 30-metį A.Verbutas kalbėjo mažai: “Aš galvoju, kad išvis to jubiliejaus nereikėjo. Tai man – skausmingas sugrįžimas prie prisiminimų. Tarsi gedžiu buvusių dienų, nors buvo ir šilto, ir šalto…”. Gegužės 7-10 dienomis 14-ą kartą įvyks teatrų festivalis “Atžalyno“ scena”. Jo metu organizuojamas buvusių atžalyniečių susitikimas, kuris Kultūros centre rengiamas gegužės 9 dieną 18 val.
|
|
