Leokadija Kaukėnienė: „Esu pilna džiaugsmo“

Leokadija Kaukėnienė – lyg gyvasis tautos kančių metraštis, savo 90-ąjį gimtadienį šiandien pasitinka kupina gyvenimo džiaugsmo.

Šiandien kretingiškė tautodailininkė, tremtinė, tautinio atminimo ir katalikiškų tradicijų puoselėtoja Leokadija Kaukėnienė švenčia savo 90-mečio jubiliejų. Neįtikėtinai gyvybinga moteris tikino šiandieną esanti kupina džiaugsmo: „Dabar pats geriausias metas iš viso mano nugyvento gyvenimo. Veiklų – per akis, žiūrėk, ir dienos maža.“

Pandemija – ne „koronė“

Moteris skaito knygas, laikraščius, žurnalus, sprendžia kryžiažodžius. „Žmonės aplink bėdoja – „koronė“. Ot tai koronė: seniau žmonės vargų ištikti, atskirti nuo artimų taip sakydavo. O dabar technologijos leidžia bendrauti su visu pasauliu. Per Velykas virtualiai iš Nidos, kur gyvena vienturtė duktė Janina, susisiekėme su visa jos šeima, likusia Anglijoj, Briusely, Vilniuj“, – kalbėjo planšete išmokusi naudotis L. Kaukėnienė.

Per populiariuosius internetinius kanalus ji sakė kasdien skaitanti naujienas, dalyvaujanti virtualiose mišių transliacijose.

„Daug meldžiuosi už visus, ir už kunigus – už juos taip pat reikia daug melstis. Kasdien padėkoju Dievui už dieną, o Mergelės Marijos prašau, kad palydėtų saulėlydžio kelyje į amžinybę. Ir tai nėra liūdna gaida, o gyvenimo tikrovė – juk visi turėsime išeiti. Pagalvoju, kad toks ilgas ir turiningas gyvenimas man buvo duotas lyg atsvara ištvertoms kančioms“, – aiškiai mintis dėliojo garbaus amžiaus ir gilios patirties moteris, dukart išgyvenusi tremtį, našlaitės dalią, įveikusi onkologinę ligą.

Broliams atstojo motiną

Kilusi iš tuomet lenkiško Ignalinos rajono, kartu su 5 broliais Leokadija augo stipriai lietuvybę puoselėjančioje šeimoje.

Jos tėvas Zigmantas Bielinis buvo kaimo seniūnas, vokiečių okupacijos laikais dirbo viršaičiu. Baigiantis karui, Bielinių šeimai kilo pavojus: tėvas slapstėsi, išėjęs pas partizanus, po metų žuvo. Motina, abu 90-mečiai Leokadijos seneliai ir 4 mažesnieji vaikai buvo ištremti į Permę.

L. Kaukėnienės šeima 1956 m.: iš dešinės stovi – Jonas ir Leokadija Kaukėnai ir jos brolis Vytautas, sėdi – motina Cicilija su anūke Janina.

Miškingose Permės vietose vyravo badas ir skurdas. Leokadijos seneliai vienas po kito mirė, motiną darbe užgriuvo ir sužalojo medis. Rusų valdžia, matydama mirštančius vaikus, nusprendė gelbėti juos, įsteigdama tremtinių vaikų internatą. Ten pateko ir Leokadija su broliais. Vėliau apie našlaičius per Raudonojo Kryžiaus organizaciją sužinojo Lietuvos valdžia, ir 1946 m. Bielinių vaikai buvo parvežti į gimtinę. „Uždarydami internatą, rusai užregistravo mus kaip našlaičius, ir mes pakliuvome į Vilniaus vaikų namus. Parašiau dėdei, jis atvažiavo ir pasiėmė mus visus keturis į savo šeimą, kurioje taip pat augo 4 jo vaikai, – pasakojo L. Kaukėnienė. – Iš kariuomenės dar grįžo ir vyresnis brolis Edmundas, – dėdės šeimoje jau buvome 11 žmonių. Gyvenome skurdžiai, nuolatos badavome. Tuomet išsiprašėme valdžios, kad mums leistų grįžti į savo namus, radome juos tuščius ir nusiaubtus. Man buvo tik septyniolika, ir mažiesiems atstojau motiną.“

Laisvalaikis – savanorystėje

Leokadija, ankstyvoje vaikystėje iš motinos išmokusi austi, išvažiavo į kursus mokytis siuvėjos amato, siuvo ir iš to išgyveno. „Mama, žinodama mūsų skurdą, labai prašė, kad grįžtume, kad atvežčiau jai mažuosius brolius. Taip 1953 m. antrąkart išvažiavau į Permę. Laikai ir ten jau buvo pasikeitę – gyvenimas pagerėjęs. Tuo metu ten buvo net geriau negu čia, Lietuvoje, kai buvo privaloma kone už dyką kolūkyje atidirbti darbadienius. Ir Rusijoje gyvenau iš siuvėjos amato, ištekėjau už tremtinio Jono Kaukėno ir pasilikau gyventi iki jo tremties pabaigos, 1963-ųjų“, – pasakojo moteris, neslėpdama, kad ir vėliau gyvenimas dar siuntęs išbandymų – ji patyrė 2 sudėtingas operacijas, įveikė onkologinę ligą.

Permės vaikų darželyje: paskutinėje poroje iš dešinės – Leokadijos brolis Stasys.

Lietuvoje L. Kaukėnienė pradėjo megzti ir per 20 metų dirbo Klaipėdos dailės kombinate, tapo liaudies meistre, rengė parodas. Ji ausdavo ir siūdavo tautinius kostiumus, jais puošė lietuvybę puoselėjančias moteris. Dar prieš kelerius metus kartu su kitomis parapijos moterimis ji savanoriaudavo kaip „Marijos legiono“ narė, taip pat – Tremtinių sąjungos būstinėje.

Paklausta, ar tremtis šiandien neatrodo lyg tolimas miražas, prisipažino: „Taip ir yra. Galvoju, Dieve mano, kaip mes galėjome išgyventi, kai šiandien esame visko pertekę. O tuomet mums, vaikams, vienintelė svajonė buvo ligi soties prisivalgyti duonos ir bulvių, – apie kitokį maistą negalėjome nė pagalvoti. Tuomet neatrodė realu, kad begrįšime ir į tėvynę, nors vilties niekuomet nenustojome.“

Išgyvenimai taps istorija

Susitikę su tremtinių bendruomenės nariais, jie nešneka apie praeitį, nes esą ir įdomesnių temų: „Džiaugiamės, kad esame laisvi, galime nesislėpdami reikšti mintis“, – sakė moteris. Pačių vyriausių tremtinių Kretingoje dar esąs nedidelis būrelis: seserys Dieliautienės – 92-jų Ona ir 91-erių Elena, sutuoktiniai Jakai – 90-metis Juozas ir 85-erių Petrutė, 91-erių Zita Pociūtė.

Jos žodžiais, natūralu, kad išmirštant tremtiniams, jų patirtys liks tik tam tikru istorijos etapu. Kam bus įdomu, tas domėsis, – dabar pilnas internetas istorijų, prirašyta knygų. Po Atgimimo, sakė L. Kaukėnienė, ji būdavo kviečiama į mokyklas, jaunimas išsižiojęs klausydavosi jos prisiminimų. „O jau prieš porą metų per susitikimą su vyresnių klasių mokiniais šie sutiko šaltai ir nesustodami maigė telefonus. Nebeįdomu, nes nebesame jiems vienintelis informacijos šaltinis“, – įsitikinusi ji.

Kasdien klausydama žinių, sakė sekanti ir politikos naujienas: su vienais politikais ji sutinkanti, kitus peikianti. „Tačiau nesu kategoriška, nes politika reikia labai domėtis, sekti ir išmanyti, kad galėtum komentuoti“, – tikino pašnekovė.

• Rašyti komentarą (1)