Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kaimo senbuvis Kazimieras Stuopelis. Rūtos Samuilienės 2016 m. gruodžio 27 d. paskelbta nuotrauka Salantų regioninio parko direkcijos feisbuko tinklalapyje.

Atokiame Kartenos seniūnijos pakraštyje, vaizdingoje Minijos kairiojo kranto dauboje ir ją juosiančioje aukštumoje, plyti Cigonalių žemės. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir pievos, patenkančios į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Kaimas susiformavo XVII–XVIII a. žemdirbiams įdirbant plėšininę Kartenos dvaro pievų, ganyklų ir iškirsto miško žemę, plytėjusią Minijos pakrantėje tarp Dauginčių ir Dyburių kaimų.

Per kaimą ėjo svarbus kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a. – XX a. pr. – Šateikiuose rezidavusių grafų Pliaterių Šateikių ir Kartenos dvarus. Per Miniją kaime buvo šio kelio brasta, o XIX a. –XX a. pradžioje upei ištvinus, keleiviai per ją kėlėsi mediniu plaustu.

Pasakojama, kad netoli brastos vasaromis įsikurdavo klajoklių čigonų (romų) taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą. Dėl to vietovę, o vėliau ir joje besikuriantį kaimą, pradėta vadinti Cigonaliais arba Čigonėliais.

1845 m. kaime gyveno 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje šeimininkavo Mykolo Gaudučio, kitoje – našlės Magdalenos Sidzienės, trečioje – Pranciškaus Kniukštos, o ketvirtoje – Martyno Lukšo šeimynos. 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 32 baudžiauninkai.

Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau, būdamas prie strategiškai svarbaus regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. II pusės –XX a. pr. Rusijos ir Vokietijos imperijų kariniuose žemėlapiuose. Jie liudija, kad 1895–1916 m. Cigonaliuose buvo jau 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 24 žmonės. Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena – toliau nuo jos, slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji – aukštumoje prie to paties kelio.

Cigonalių (Cygoniele) kaimo 1895–1916 m. planas. Ištrauka iš Prūsijos karo kartografijos tarnybos 1916 m. publikuoto Vokietijos imperijos Kartenos apylinkių žemėlapio.

Prasidėjus kovoms dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės, iš Cigonalių tėvynės ginti savanoriu 1919 m. birželio 11 d. išėjo Pilypas Stupelis. Jis gimė 1902 m. gegužės 1 d. Kartenos dvare, Plungės valsčiaus valstiečių Prano ir Petronėlės Karčiauskaitės Stupelių šeimoje. Tą pačią dieną dalyvaujant krikštatėviams Juozapui Lingiui ir Barborai Jazdauskaitei buvo pakrikštytas Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.

Kovodamas su lenkais, P. Stupelis pateko į nelaisvę, iš kurios grįžęs 1922 m. vasario 1 d. demobilizavosi ir parvyko į Karteną. Apsisprendęs sukurti šeimą, lydimas Stasio Viskonto, Juozo Eglinsko ir kitų liudytojų, 1929 m. sausio 29 d. Kartenos bažnyčioje vedė karteniškių miestelėnų Juozapo ir Petronėlės Paulauskaitės Januševičių dukrą Magdaleną. Apsigyvenęs Martynaičių kaime, ūkininkavo, užsiėmė auginimu žirgų, kuriuos pristatinėjo Plungės karinės įgulos ulonų daliniui. 1930 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Tarpukariu kaimas oficialiai vadintas Čigonėliais. Pirmojo Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo metu 1923 m. jame buvo surašyti 3 ūkiai su 24 gyventojais. Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimo ribos prasiplėtė, prijungiant prie jo dalį Gaudučių palivarkui priklausiusios žemės. Matininkas kaime suformavo apie 10 vienkieminių ūkių. Juose kūrėsi senbuviai ir naujakuriai: buvę dvaro kumečiai ir dėl Lietuvos nepriklausomybės kovoję kariai. Tarp naujakurių buvo kariuomenės kūrėjai savanoriai Kazys Petrauskas, kilęs iš Platelių valsčiaus, Kadžių kaimo, ir Pranas Vaišvila, atsikėlęs nuo Kartenos valsčiaus, Baublių kaimo.

Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Kairėje stovi būsimasis Cigonalių naujakurys Pranas Vaišvila. Nežinomas fotografas, 1919 m. Kretingos muziejaus rinkinys.

Kaimas buvo priskirtas Dauginčių seniūnijai. Dirbami laukai sudarė didžiąją žemės dalį. Tik pietiniame pakraštyje, Paminijės daubose ir šlaituose augo Kuičiu (žem. Koits) vadinamas nedidelis, 17 ha plotą apėmęs miškas, kuriame vyravo spygliuočiai. Tarp jo ir upės slėnyje plytėjusios pievos bei dirvos vadintos Pakuičiu.

Per kaimą einantį Šateikių–Kartenos kelią nuo brastos iki Dauginčių kaimo ribos, taip pat nuo brastos Pecelių link einantį kelią privalėjo prižiūrėti ūkininkai. Kiekvienam jų buvo priskirtas kelių šimtų metrų ilgio tvarkytinas ruožas.

Pačią brastą ir 300 m ilgio kelio ruožą prižiūrėjo ir tvarkė šalia jos įsikūręs ūkininkas Antanas Stuopelis. Šia brasta 1944 m. spalį nuo Puidogalio kėlėsi raudonarmiečių tankai, toliau riedėję keliu Kartenos ir Kretingos link.

Pokariu prasidėjusios sovietų represijos paveikė ir kaimo ūkininkus. Ieškodamas šeimai saugesnio kampo, nepriklausomybės kovų dalyvis Pranas Vaišvila 1945 m. išsikėlė į Smilgynus, arčiau Klaipėdos. Bet ir ten nerado ramybės. Už tai, kad buvo savanoris, bolševikai jį suėmę įkalino kalėjime, o vėliau išvežė į Vorkutos lagerius, iš kurių sugrįžo tik po 10 katorgos metų.

Pokariu Cigonaliai priklausė Dauginčių apylinkei. Ją panaikinus, kaimas 1959 m. buvo priskirtas Kartenos apylinkei. Tuo metu jame gyveno daugiausia – 34 gyventojai. Plečiant ariamos kolūkių žemės plotus ir įsibėgėjant melioracijai, laukuose išsibarsčiusias sodybas imta griauti, o jų gyventojus iškeldinti. Taip 1970 m. Cigonaliuose buvo likę 27, o 1989 m. – tik 7 gyventojai.

Šiandien kaimui priklauso 86,83 ha žemės, kurioje – dauboje prie Minijos, stovi 2 sodybos. Vienoje jų ilgus dešimtmečius pragyveno prieš kelis metus amžinybėn iškeliavęs šio kaimo senbuvis Kazimieras Stuopelis. Kitoje sodyboje veikia Laimos Paulauskienės kaimo turizmo sodyba.

Šiauriniu-šiaurės rytiniu kaimo pakraščiu vingiuoja Minijos upė, skirianti jį nuo kitame krante esančių Prystovų ir jau išnykusio Puidogalio. Rytuose Cigonaliai ribojasi su Peceliais, o iš pietų ir vakarų pusių jį supa Dauginčių kaimo žemės.

Įstrižai kaimo Minijos link vingiuoja nuo Pecelių atitekantis Dubeikupis. Slėnio dauboje bei ją juosiančios aukštumos pakraščiuose ošia Valužindės miškas, kuris pietryčiuose ribojasi su senuoju Kuičio, o šiaurės vakaruose – su Šilpelkės mišku.

Didžioji Cigonalių dalis patenka į Salantų regioninio parko Minijos kraštovaizdžio draustinį. Jame saugomas vaizdingas, šaltiniuotų raguvų išraižytas erozinės kilmės Minijos slėnis su salpinėmis slėnio pievomis ir šlaituose augančiais natūraliais miškais bei saugomų augalų populiacijomis.

Senosios kaimo kapinės – Maro kapeliai. Juliaus Kanarsko nuotr., 2010 m.

Kairiajame Minijos krante, antros viršsalpinės terasos šlaite, stūkso 25 m pločio, 5,5 m aukščio ir 39,7 m absoliutaus aukščio atodanga. Joje atsidengia labai kietas, kompaktiškas, su žvirgždu ir gargždu maišytas pilkas abliacinis moreninis Medininkų ledynmečio priemolis, susiformavęs prieš 130–175 tūkstančius metų, kvartero periodo pleistoceno laikotarpiu.

Centrinėje kaimo dalyje, Valužindės miške, išliko senąją Cigonalių praeitį menančios kapinės. Jos įrengtos Dubeikupio kairiajame krante, į Minijos slėnį įsiterpiančiame kyšulyje, iki 6 m aukščio smėlingoje kalvelėje, šalia senojo kelio į Karteną.

Kapinės – netaisyklingo stačiakampio plano, 30 m ilgio ir 17–27 m pločio, veikė nuo XVII a. iki XVIII a. pabaigos. Jose laidoti Cigonalių ir aplinkinių kaimų gyventojai, daugiausia badmečio ir maro epidemijų aukos. Dėl to ši vieta nuo seno vadinama Maro (Marų) kapeliais.

Mirusiuosius pradėjus laidoti Kartenos parapijos kapinėse, nuo XIX a. čia retsykiais be kunigo palaidodavo savižudžius, nekrikštytus mirusius kūdikius, iš Minijos ištrauktus skenduolius. Paskutiniai kapeliuose atgulė nuo 1917–1920 m. siautusios dizenterijos ir ispaniškojo gripo mirę apylinkės gyventojai. Apie 1920 m. kapinės buvo apkastos grioviu bei apjuostos žemių ir akmenų pylimu, o viduryje pastatyta medinė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūrine grupe ir ąžuolinis monumentalus kryžius.

Šiandien kapinės nebenaudojamos, apaugusios spygliuočių mišku. Laidojimo žymių nebesimato, o buvę kryžius ir koplytėlė sunykę. Jas tebejuosia vietomis jau užslinkęs griovys ir suplokštėjęs 93 m ilgio pylimas. Pietryčiuose ant pylimo stovi 2001 m. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva pastatytas kryžiaus su dvišlaičiu stogeliu pavidalo kapinių anotacinis ženklas. Nuo 1998 m. kapinės saugomos valstybės kaip memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turinti regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas