|
Dalia SKRIDAILAITĖ, dailininkė:
– Dienos gana nuobodžios. Kad mano teptukai ir drobės ilsisi, kaltas ne tik karantinas, yra ir ne viena kita priežastis. Prie aplinkybių nori nenori žmogus turi prisitaikyti. Po tuo pačiu stogu gyvena taip pat dailininkė mano dukra Agnė. Pastebiu, kad ji gerokai aktyvesnė: nuotoliniu būdu veda vaikams pamokas, tai kartais pamezga, tai ką vis papiešia ar patapo. O aš daugiau sukuosi virtuvėje prie puodų, kiek galiu, rūpinuosi savo mama. Kaip ir visi mėgstantieji keliones, labiausiai ilgiuosi jų. Seniai bebuvau kur nors išvykusi, tad belieka tik prisiminti įdomiausius plenerus arba tolimas šalis, aplankytas savo iniciatyva. Kada vėl apims įkvėpimas, sunku pasakyti. Periodas, kai mėgau tapyti gėles, – seniai praeity. Pastaruoju metu patiko kurti personažus, nekonkrečias figūras. Jei tektų tapyti šiandien, mano darbas nebūtų nei per daug linksmas, nei per daug liūdnas – jis būtų subrandintas.
|
|
Darius PETREIKIS, mokytojas:
– Iš ryto – pamokos, joms pasibaigus – pasiruošimas rytojui. Nuotolinis darbas mokytojui – tai 10 kartų padidėjęs krūvis. Įsivaizduokit, jei klasėje 25 vaikai, o per dieną septynios pamokos, vadinasi, per artimiausias dvi dienas teks ištaisyti 120 darbų. Dirbant internetu yra technologinių nepatogumų: mokiniai tai negali prisijungti prie sistemos, tai negali išsiųsti ar atsisiųsti failų, bet randam būdų, kaip, naudojantis elektroniniu paštu ar „mesendžeriu“, išspręsti ir šias problemas, tik tiek, kad užgaištama laiko. Nieko nepadarysi – toks dabar metas, turim būti susitelkę ir jį išgyventi. Pro namų langą matydavau būrius žmonių, šeštadieniais skubančių į turgų, o dabar tas srautas daug kartų mažesnis. Labai gerai, kad gyventojai įsiklauso į tai, ką kalba medikai, rajono vadovai, šalies valdžia. Jei karantino nepaisytume, pandemija gal tęstųsi dar ne vieną ir ne du mėnesius.
Zina VISKONTIENĖ, vydmantiškė:
– Pastebėjau, kad daugelis vydmantiškių yra pilietiški, drausmingi, jų nepamatysi gatvėmis vaikščiojant be reikalo, o tie, kuriems prireikia į parduotuvę, dėvi kaukes. Kaimo žmonės dažniausiai turim savo erdves prie namų, kur kaukių nereikia. Pavasaris – metas, kai visada yra, ką veikti šiltnamiuose, daržuose. Aš džiaugiuosi kiekvienu sužaliavusiu savo sodo pumpuru, galvas keliančiomis tulpėmis, net pro uždarytą langą girdžiu paukščių balsus. Dar šiek tiek – ir baigsis tas karantinas, tada vėl galėsiu apkabinti penkis brangiausius savo berniukus – anūkus. Šias Velykas mes pirmąkart šventėm atskirai. Su vyru Petru išklausėm per televiziją iš Vatikano ir iš Lietuvos bažnyčių transliuojamas šventas Mišias, be to, pasidžiaugėm virtualiai pamatę, kad visos trys dukros gražiai paruošė šventinius stalus, kad mūsų šeimos tradicijas, pasitardamos viena su kita, kuo puikiausiai tęsia jau savo šeimose.
Alvydas POŠKYS, Darbėnų seniūnas:
– Kiek įmanoma, dirbu nuotoliniu būdu, bet, kadangi šiuo metu įgyvendinamas miestelio tvarkymo projektas, kilus klausimams, tenka ir gyvai pabendrauti su rangovais, darbininkais. Greideriuojami keliai, tad ir pačiam kaskart rūpi nuvažiuoti, pamatyti. Seniūnija yra užrakinta, žmonės į patalpas neįleidžiami, bet nurodyti telefono numeriai, elektroninio pašto adresai, kuriais galima susisiekti. Gyventojai ir kreipiasi dažniausiai dėl kelių greideriavimo, taip pat dėl želdinių kirtimo, genėjimo. Nenutrūksta ir „popieriniai“ reikalai – pateikti įvairius jai reikalingus duomenis prašo Kretingos rajono savivaldybė. Aišku, norisi, kad karantinas kuo greičiau pasibaigtų, ypač, kai pagalvoju apie sustojusius verslus, paslaugų sektorių – negaunant atlyginimų žmonėms sunku išgyventi. Gerai bent tiek, kad mūsų seniūnijoje koronavirusu užsikrėtusiųjų nėra užfiksuota, tikiuosi, ir nebus.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ
|
