Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kraštietis darbėniškis Mindaugas Rojus turi svajonę – sudainuoti Džiuzepės Verdžio operoje „Rigoletas“.

„Jaučiuosi esąs savo vietoje, sėdįs savo rogėse. Tiesiog neįsivaizduoju savęs nedainuojančio, neįsivaizduoju, kokį kitą darbą galėčiau dirbti. Ir jeigu tektų grįžti dvidešimt metų atgal, nieko nekeisčiau“, – sakė Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus, kurio per trylika karjeros scenoje metų sukurti vaidmenys skaičiuojami jau dešimtimis.

Dainuoti pradėjo mokykloje

Mindaugas Rojus – operos solistas, apdovanotas ir ypatingo tembro balsu, ir ryškiu aktoriniu talentu, – sulaukia komplimentų ne tik iš ištikimiausių talento gerbėjų. Garsioji operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, režisavusi Džakomo Pučinio Puccini operoą „Bohema“, kurioje solistas atliko vieną pagrindinių Marčelo vaidmenį, M. Rojaus atlikimą įvardino „bomba“. Už šiemet sukurtą Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ jis buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“. Ir tai buvo ne pirmoji jo pelnyta nominacija -–prieš 10 metų tokiam pat apdovanojimui Mindaugas Roju

Klausydamiesi jo balso, kuris kartais lyginamas su neseniai Lietuvoje viešėjusio Placido Domingo balsu, juolab kad abu solistai yra tenorai-baritonai, kas būna labai retai, girdėdami preciziškai audžiamą muzikinį audinį, retas kuris klausytojas gali patikėti, kad dainininko kelias į sceną nebuvo lengvas.

Apie šį kelią su M. Rojumi kalbėjomės jo gimtuosiuose Darbėnuose, į kuriuos jis kartu su žmona Kamile ir dukteria Lėja buvo atvažiavęs dalyvauti vidurinės mokyklos baigimo jubiliejuje.

„Dvidešimt metų, kai baigėm mokyklą. Trylika metų scenoje. Kaip bėga laikas“, – atsidūsėjo dainininkas, eidamas į Darbėnų gimnazijos salę, kurioje ir prasidėjo jo scenos gyvenimas.

„Dainuoti mane paskatino muzikos mokytoja Irena Gaškaitė. Matyt, kažkuo išsiskyriau iš kitų choristų, ir nuo devintos klasės jau pradėjau dainuoti solo. Pirmos dainos? Dabar kažkodėl galvoje sukas, berods, Alekso Lemano daina: „Tenai už miško leidos saulė, dainavo broliai ardami“, – uždainavo M. Rojus.

Nuo studento iki „pečkurio“

Mokytoja I. Gaškaitė gabų vaikinuką mokė dainavimo subtilybių, rengė konkursams – pasak M. Rojaus, dabar įvairiausių konkursų diplomų didžiulė krūva, o pirmasis – konkurso „Giest lakštingalėlis“ laureato diplomas.

Tačiau apsispręsti susieti gyvenimą su dainavimu buvo nelengva. Nors ir mokytoja, ir kiti, girdėję Mindaugą dainuojantį, skatino jį pasirinkti muzikos studijas, pats jis abejojo: juk jokio muzikinio pasirengimo nebūta, o studijuojant reikia bent vienu instrumentu groti. Vaikiną ir palaikė, ir itin skatino jo šviesaus atminimo tėvas. Jis susitarė su tuometine Įpilties kultūros centro vadove Renata Beišyte, kad ši kartu su mokytoja I. Gaškaite parengtų Mindaugą stojamiesiems egzaminams į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. „Iš pradžių aš įstojau į chorvedybos specialybę – gavau dešimtuką, viskas puiku. Ateinu pirmą studijų dieną į paskaitą, ir dėstytoja man įteikia natų aplanką – didžiausią „paklodę“ su Juozo Naujalio kūriniu. Ir sako, kad iki rytojaus reikia porą puslapių parengti, poryt – dar porą. Aš nebent porą taktų būčiau įveikęs... Tad vieną pusmetį kažkaip atsimokiau, o paskui dėstytoja Audronė Purlienė sako: gal tu jau nebevark, eik dainuoti. Ir nuėjau pas Valeriją Balsytę į vokalą“, – prisiminė M. Rojus.

Po studijų Klaipėdos konservatorijoje, kurias puikiai baigė, Mindaugas, kaip, ko gero, visi solisto karjeros siekiantys dainininkai sumanė stoti į Vilniaus muzikos akademiją, ten, kur visi grandai ir korifėjai, ten, kur didžiausias kultūros židinys.

„Tėvui sakau – aš irgi į tą židinį noriu. Įstojau į antrą parengiamąją programą, metus pasimokiau pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, o jau po metų – stojamieji į pirmą kursą. Vokalas – dešimtukas, bet vidurkis... Vidurinės baigimo atestato vidurkis nebuvo pats geriausias, tad likau „už brūkšnio“. Teko grįžti į Darbėnus ir padirbėti „pečkuriu“ vietinėje katilinėje“, – pasakojo M. Rojus, vėliau jau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje mokęsis pas Mindaugą Gylį, profesorių Eduardą Kaniavą.

Trylika metų scenoje

Klaipėdos muzikiniame teatre M. Rojus pradėjo dainuoti dar studijuodamas. Pirmas vaidmuo – Eugenijus Oneginas to paties pavadinimo Piotro Čaikovskio operoje, paskui – Aristidas operetėje „Balius Savojoje“.

Pasiteiravus, ar jam labiau patinka dainuoti operoje ar operetėje, dainininkas trumpam susimąstė: „Operetė – linksmas žanras, smagu scenoje padūkti, „gražiai meluoti“, kaip, pavyzdžiui, operetėje „Šikšnosparnis“. Opera – jau rimta. Įdomūs man abu žanrai. Bet operetėje – smagiau, daugiau veiksmo, daigiau žaidimo. Man tai labai patinka.“

M. Rojus pripažino, kad daugiausiai darbo reikia įdėti, kai tenka dainuoti spektaklius originalo kalba, kaip Figaro Džoakino Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“ – šį vaidmenį, be kitų, solistas kūrė ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

„Štai dabar Klaipėdos muzikiniame teatre rengiame „Don Žuaną“ italų kalba. Pirmą veiksmą jau „išmokau“... Dainuoti originalo kalba yra patogiau, juolab kad italų kalba labai daininga. Teko ir Vagnerį vokiškai dainuoti – įdomi patirtis“, – pripažino solistas.

Charakteringas Mindaugo Rojaus vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.

Norėtų sudainuoti Rigoletą

Vis dėlto: kuo – tenoru ar baritonu – save laiko pats Mindaugas?

„Prieš porą savaičių buvome Kaune, dainavome Giedriaus Kuprevičiaus operą „Prūsai“. Scena buvo lauke, po pirmojo veiksmo kompozitorius išėjo į ją ir pasakojo apie operos sukūrimą, apie tai, kad Herkaus Manto partija buvo kurta specialiai Virgilijui Noreikai. Ir pasakė: „Bet va – Mindaugas Rojus sugeba ją padainuoti. Jūs tik paklausykit: skamba tenoru, o jis save baritonu laiko. Tai kaip čia taip yra?“

Tą klausimą ir pats sau užduodu, ir iki šios dienos neaišku, kas aš toks esu. Ir kolegos sako: balsas – tenoro. Bet kam tą balsą varginti, jeigu galima dainuoti patogesnes partijas, o patogesnės man – baritono“, – paatviravo solistas, pridūręs, jog rengti Herkaus Manto vaidmenį buvo išties sunku: partitūra sudėtinga, ribinės baritono natos pasidavė tik po ilgų repeticijų, o ir režisūros užduotis buvo rimta. Tad solistas išties didžiuojasi, kad jam buvo patikėta dainuoti premjeroje – H. Manto vaidmenį kūrė ir kolega Steponas Zonys.

Be vaidmenų scenoje, be spektaklių ir koncertų, M. Rojus ir vienas, ir su kitais kolegomis koncertuoja ir dideliuose miestuose, ir mažuose miesteliuose, tarp jų – ir gimtuosiuose Darbėnuose.

„Nesinori visko suvesti į pinigus, tačiau tokie koncertai leidžia kiek laisviau kvėpuoti. Tenka pripažinti, kad klasikinė muzika yra nuėjusi „popso“ link – labai man šitas žodis nepatinka, bet taip yra. Būna, paskambina kokio nors festivalio rengėjai, tu jau apsidžiaugi, kad pakvies kažką rimto sudainuoti, o išgirsti: „Ne ne, norėtume, kad kokią nors „pop“ dainelę sudainuotumėte“. Sutinku, nors ir apmaudu, kai tenka šitokią muziką atlikti. Žinoma, būna ir atgaivos: paskutinį kartą labai maloniai koncertavau liuteronų evangelikų bažnyčioje Kretingalėje, prieš tai – Būtingės bažnyčioje“, – pripažino M. Rojus.

Paklaustas, kokį vaidmenį jis labiausiai norėtų sukurti kada nors ateityje, solistas ilgam susimąstė.

„Svajonių turiu daug. Patinka Džiuzepės Verdžio kūryba – norėčiau sudainuoti „Rigoletą“, – atviravo Klaipėdos muzikinio tetaro solistas Mindaugas Rojus.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas