Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 2 %
Naktį3°C debesuotumas 54 %
Apklausa

Ar Brexit'as sugrąžins tautiečius į Lietuvą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Jau trečią rudenį, pasitraukusi iš oficialios televizijos ir įsiliejusi į Pakutuvėnų bendruomenės gyvenimą, režisierė Dalia Kanclerytė kuria dokumentinius filmus.

Išgarsėjusi Lietuvą jau apkeliavusiu filmu „Pakūta mano meilė“, režisierė šią vasarą sukūrė filmus apie buvusį Tūbausių kleboną - tėvą Leopoldą, Šventosios Teresėlės relikvijų kelionę bei Lietuvos jaunimo dienas.

Spalio 9 dieną D.Kanclerytė išskrido į JAV, kad juostoje įamžintų lietuviško spausdinto žodžio Amerikoje kūrėjus, lietuviškos dvasios, tikėjimo bei kultūros puoselėtojus.

Dalia Kanclerytė Amerikoje ketina viešėti iki Kalėdų: ji kuria filmus apie išeivijos lietuvių kultūros ir dvasios puoselėtojus.
Pakūta – dvasinė stotelė

„Ne Pakūta išviliojo mane iš televizijos. Ši bendruomenė – tiesiog mano dvasinė stotelė, - kalbėjo 54-erių diplomuota režisierė, „Balticum TV“ publicistikos laidų „Toks gyvenimas“, „Nuskaidrinti šviesa“ režisierė ir „Žinių“ vyriausioji redaktorė, TV3 laidos „Kitoks gyvenimas“ režisierė, ilgametė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros dėstytoja D. Kanclerytė. – Filme apie Pakūtą minėjau, jog po vienintelio 19-mečio sūnaus žūties manyje atsivėrė tuštuma. Išoriškai atrodžiau stipri, nes buvau aktyvi: mokiau studentus, vedžiau renginius, „Madų dienas“. Buvau pakviesta į „Balticum TV“, kur debiutavau vaikiška laida. Gabi tuometinė mano studentė Asta Stašaitytė joje vaidino pagrindinį herojų – šuniuką Mikį. Kūrėme ir kitokias laidas vaikams, rengdami jų susitikimus su Karlsonu, Pepe Ilgakojine. Tačiau būdavo tokių juodų dienų, kai užsidarydavau namie, atsiribodama nuo viso pasaulio, kad pirmadienį vėl galėčiau išeiti į pasaulį. Toks nesiskaitymas su savimi degino ir alino iš vidaus. Bijojau savęs klausytis ir išgirsti savo, o ne kitų suprojektuotas mintis į mane. Tam, kad išgirstum save, reikia laiko, tylos ir noro pažvelgti į vidaus gelmes“.

Režisierė pasakojo, jog vidinės ramybės paieškos prieš dešimtmetį ją atvedė pirmiausia į Kretingos bažnyčią. Čia stebino žmonių pilna bažnyčia, veikė įtaigus brolio Gedimino žodis. Taip jos gyvenime atsirado sekmadieniai. „Kai buvau vaikas, mano savaitgaliai buvo suaugę su teatru, nes tėvai - Laima ir Vytautas Kancleriai – Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Mane ir brolį Žilviną jie vesdavosi į teatrą, susitikimus. Namie nuolat šurmuliavo teatralai, ir jų pašnekesių temos sukosi apie teatrinį gyvenimą. Savo sūnų sekmadieniais irgi vesdavausi į spektaklius. Tačiau tai nebuvo sekmadieniai su Dievu“, - kalbėjo D.Kanclerytė.

Atsigręžusi į tikėjimą, režisierė surado naujų žmonių, naujų draugų. Atsirado Pakūta. „Kai esi stipriai sužeistas, turi būti žemėje vieta, kur tau – labai gera, kur žmonės – tokie pat, kaip ir tu – žeisti. Tokia vieta man buvo Pakūta. Čia buvo visko, ko man tuomet reikėjo: pievos, upė, senos kapinės, bažnytėlė. Buvimas tarp žmonių paskatino mano atvirumą: pamažėle visą gėlą išplėšiau iš širdies ir parodžiau ją Dievui bei mane supantiems žmonėms. Tada skausmas pamažėle ėmė nykti, o aš – tiestis“, - moteris atvirai papasakojo apie išgyventą dvasios lūžį.

Broliai pranciškonai paskatino kurti filmus

Režisierė D.Kanclerytė, pakviesta Pakutuvėnų klebono brolio Gedimino, kuriam laikui paliko savo gimtąjį miestą - Klaipėdą. Pakutuvėnuose ji pasitiko jau trečią rudenį.

„Nebuvo net minties, kad kursiu filmus. Galvojau: rengsiu projektus ir toliau kursiu televizijos laidas. Tačiau brolis Gediminas paragino kurti filmus, supažindino su operatoriumi Laisviu Karveliu. Supratau, kad pirmasis mano filmas turi būti apie Pakūtą, apie tai, kaip Dievas mus palietė ir išgydė. Pradėjau rašyti scenarijų, o brolis Gediminas prodiusavo šį filmą“, - apie savo pradžią į dokumentinio kino pasaulį pasakojo režisierė.

Filmo „Pakūta mano meilė“ premjera Kretingoje įvyko šių metų pradžioje. Per pusmetį jis jau apkeliavo daugumą Lietuvos miestų. Jį ketinama rodyti ir lapkritį Panevėžyje organizuojamame lietuviškų filmų festivalyje.

„Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariai mūsų filmą įvertino kaip profesionalų darbą. Mano mokytoja, režisierė Janina Lapinskaitė, palinkėjo eiti į giliąją dokumentiką: kur - maža žodžių, kur už juos „kalba“ judesiai. Kino režisierius Marijonas Giedrys po filmo peržiūros pasakė: „Šito filmo Lietuvai labai reikėjo. Jame – gyvas, nesuvaidintas atvirumas. Žmonės nepabijojo atsiverti, nes tu gyvenai tarp jų, - prisiminė D.Kanclerytė. – Pasibaigus filmavimui, mes išties pasijausdavome lyg vaikai: apsikabindavome, nesidrovėdavome ašarų, apsisvaidydavome sniego gniūžtėmis. Natūraliai jausdavome, kad mus tokiais – tikrais, nemeluotais - padarė Kūrėjas. Po to vėl viskas stodavo į savo vietas: sugrįždavome į pasaulį, kuris nepripažįsta silpnųjų. Jeigu esi silpnas, vadinasi – ir nurašytas“.

Šią vasarą Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Benediktas Jurčys pakvietė D.Kanclerytę sukurti filmą apie Lietuvoje, Tūbausių parapijoje, misijas baigiantį vokiečių tautybės pranciškoną, tėvą Leopoldą.

„Apsigyvenau Tūbausiuose pavasarį, prieš Velykas. Vaikštinėjau po kaimą, žiūrėjau į žmones, svarstydama: kas jiems yra sekmadienis ir Bažnyčia, kiek juose yra tos Bažnyčios ir tos sėklos, kurią per 14 savo buvimo Tūbausiuose metų pasėjo tėvas Leopoldas“, - sakė pašnekovė. Šis filmas turėtų gimti pavasariop.

Įamžins užjūrio lietuvybės šviesuolius

Brolių pranciškonų sprendimu D.Kanclerytei buvo patikėta sukurti dokumentinę kino juostą apie Amerikos lietuvybės – spaudos, tikėjimo, kultūros – puoselėtojus, tėvus pranciškonus Pranciškų Gedgaudą, Placidą Barių bei Toronto lietuviškos Prisikėlimo parapijos istoriją.

„Laikas nenumaldomai plėšia iš lietuvių bendruomenės iškilias asmenybes. Todėl reikia suskubti įamžinti dar gyvus brolius ir jų nuveiktus milžiniškus darbus. Ir taip jau stipriai pavėluota“, - sumanymą sukurti filmus apie išeivijos brolius nusakė brolis Gediminas. Mėnesį truksiančioje išvykoje į JAV jis talkins D.Kanclerytei kaip operatorius.

Tėvai pranciškonai – Pranciškus ir Placidas – susiję su Kretinga.

P.Gedgaudas 50 metų vadovavo spaustuvei, kurioje gimė visi lietuviški užjūrio spaudiniai – daugybė laikraščių, žurnalų, knygų. Šioje, 1951 m. Niujorko Bruklino rajone, Šv.Kazimiero vienuolyne įkurtoje, spaustuvėje buvo spausdinamas laikraštis „Darbininkas“, žurnalai: „Švento Pranciškaus varpelis“, „Aidai“, „Ateitis“, „Tėvynės sargas“, „Į laisvę“ ir kt.

Tėvas Pranciškus ėmėsi vadovauti spaustuvei, visai nemokėdamas šio amato. Jo dėka per pusšimtį sovietinės okupacijos metų lietuviškų spaudinių leidyba suklestėjo. Kai kurie jų slapta pasiekdavo ir Lietuvą. Šiandien, atlikusi savo misiją, vienuolyno spaustuvė išmontuota.

Šv.Kazimiero vienuolyne buvo įkurdintas stiprus kultūros centras: be spaustuvės ten veikė Adomo Galdiko meno galerija, laikraščio „Darbininkas“ redakcija. Tame pastate glaudėsi žurnalo „Aidai“ kūrybinė grupė, veikė koplyčia, kultūros bei sporto renginių salė.

Kuriant Kanados lietuvių bendruomenę, tėvas Placidas buvo prie jos ištakų nuo pat pradžios – 1949 metų. „Įstrigo pasakojimas, kaip tėvas Placidas emigracijoje aukojo pirmas šv.Mišias: pamaldos vyko kino teatre, kuriame buvo primėtyta šiukšlių – butelių, popierių, netgi apiplyšusių batų. Kunigas sušlavė ir išvalė salę, kad lietuviai rytdieną galėtų rinktis į pamaldas“, - kalbėjo režisierė.

Tėvo Placido nuopelnas yra tai, jog jis įkūrė Banko uniją, kad pokario lietuviai emigrantai galėtų imti paskolas ir išgyventų, kad tvirtėtų bendruomenė.

Dabar abu garbaus amžiaus tėvai – Pranciškus ir Placidas – gyvena JAV Kenebunkporto lietuvių pranciškonų vienuolyne.

D.Kanclerytės žodžiais, Pranciškonų gimnazijos, kurioje nuo šio rudens ji vadovauja kinematografininkų būreliui, mokytojai labai prašė parvežti išsamų tėvo Placido pasakojimą apie jų gimnaziją prieškariu.

„Džiaugiasi širdis, kad šiandien galiu kurti ramiai. Televizija buvo nuolatinis skubėjimas ir stresas. Dievas šiandien mane veda kitokiu kūrybos keliu“, - savo džiugių emocijų neslėpė D.Kanclerytė.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas