Abakų lurdą ir koplyčią pastatė kaimo vienišius

Abakų kaimas įsikūręs kalvotame Minijos vingyje, tarp Kartenos ir Baublių. Kaimas priklauso Kartenos seniūnijai. Nors Abakuose belikusios kelios, abipus kelio išsidėsčiusios senos sodybos, o jose begyvena tik 27 žmonės, jie nelinkę savo kaimo vadinti nykstančiu. Abakiškiai pasidžiaugė, jog per pastaruosius metus čia apsigyveno net keturios jaunos miestiečių šeimos.

Kaimo žmonės įsitikinę, jog geriausiai apie Abakų praeitį žino seniausia kaimo gyventoja – 87-tus metus įpusėjusi Marijona Kubilienė.

Seniausia gyventoja tebesiprausia šaltam vandeny

Savo kaimo istoriją ir jame kadaise gyvenusius žmones geriausiai atmena Marijona Kubilienė. Šią energingą ir besišypsančią moterį radome namie bevalančią krepšį baravykų ir raudonviršių: „Duktė iš miško juos parnešė. Šiemet jau – ketvirtą krepšį. Sukirmijusių baravykų – nemažai, nors iš išorės jie - nepaprastai gražūs“.

Moters sodyba – ryškiausia kaime: namukas nudažytas geltonai, papuoštas raudonomis durimis, langų rėmais. Kiemo žolė – lygiai nušienauta. „Nebeauginu jokio gyvulio, turiu tik šunelį. Paskutiniais metais nebesu viena: pakaitomis atvažiuoja pagyventi tai viena, tai kita duktė“, - tvirtino garbaus amžiaus moteris.

Jaunystėj jos gyvenimas nebuvęs lengvas, tačiau, moteris atmena, pavargti nebuvę kada: „Vis dirbi ir dirbi. Nepastebėjau, kaip užaugo 5 vaikai“, - atviravo M.Kubilienė.

Pagal savo amžių neįtikėtinai graži ir linksma - Marijonai eina jau 87-inti - ji juokavo, jog „jauna pana būdama nei pudrų nežinojo, nei garbanų raitė. Ir iki šiol šaltame vandeny tebesiprausia“. Tik dabar pati sau esanti ponia. Į miestą keltis gyventi moteris nenorėtų, nes čia – geras oras, kiemas, žolė, netoliese – miškas.

Su namiškiais M.Kubilienė sakė susisiekianti be problemų: „Yra telefonai, o prireikus sulekia žentai - kur reikia, ten ir nuveža“.

„Sulaukei šešiasdešimties – kelkis į miestą“,- įsitikinusi kita abakiškė, 66-erių Darina Jonauskienė. Moteris gyvena dar savo prosenelių statytoje sodyboje, kuriai – per 200 metų. Namas - suremontuotas, tačiau išlikęs senasis žemaitiškų sodybų išplanavimas, kai aplink gyvenamą namą buvo ūkiniai statiniai, pašalėje – tvenkinys.

Liuda Lekstutienė su sūnumis Rapolu ir Mykolu tvirtino, jog kaimo į miestą nekeistų. „Mieste nebūtų Volungės, Bitės, Dagilės ir Juodės. Ant šaligatvio jos juk negyventų“, - dėl gyvulių susirūpino Rapolas (kairėje).

Gimusi kaime, pabėgusi į miestą, moteris vėl sugrįžo į tėviškę. „Kai buvau jaunesnė, rytą risčia ir į laukus bėgdavau, ir avį, ir ožką laikiau. Viską norėjau išbandyti. O dabar jau – viskas nusibodo. Sakoma, kad žmogus pasensta tada, kai viską žino ir moka. Jam – nebeįdomu „ant šio svieto“, - samprotavo moteris. - Galvoju, kad žmogui kaime gyventi yra gerai, kol jis įstengia dirbti darbus. Kiek kaime darbų – nenupasakosi: keliesi penktą ir eini prie karvių, guliesi tik dvyliktą. Ypatingo dėmesio reikia ir anūkėlei Gabijai“.

Trimetė Gabija, vienturtės dukters Sandros duktė, nuolat gyvena pas močiutę kaime. „Gabija yra tikra kaimo poniutė: vaikštinėdama po kiemą, ji būtinai turi užsidėti skrybėlaitę, žiedelį, apyrankę. Jai viskas įdomu: kaip žirniai auga, kaip varpos noksta, kaip senelis Rapolas su traktoriumi dirvą aria. Tikra būsimoji ūkininkė. Kai su manim eina į tvartą, apsiauna guminukais. Gražu žiūrėti, kaip ji veršį glosto, pasikalba su juo“, - anūkėle džiaugėsi Darina.

Moters manymu, jeigu jaunoji karta panorės gyventi kaime, kaimas nesunyks. Jai visgi būtų gaila parduoti protėvių sodybą.

Pas močiutę Janiną Anužienę iš Šiaulių trims dienoms atvažiavęs Edgaras atviravo, jog jam čia – nuobodu. „Nėra, kur nueiti ir ką veikti. Kiek galima gulėti ir žiūrėti televizorių. Mirštantis kaimas“,- įsitikinęs vaikinas.

Suvažiuodavo skanauti obuolių

Buvusioje kaimo senbuvių Anužių sodyboje gyvena jauna Liudos ir Rimvydo Lekstučių šeima. Ši šeima Abakuose įsikūrė kartu su tėvais – Lidija ir Stanislovu Stuopeliais.

Pasak L.Lekstutienės, jos tėvai prieš 20 metų grįžo iš tremties Krasnojarsko srityje, įsigijo buvusią giminaičių sodybą. Toje sodyboje, palei kelią į Budrius, išlikę sodintų senų medžių. Šeima nekerta ir senų obelų, nors jos ir nebenokina vaisių. „Teko girdėti, kad prieškariu, po sekmadienio pamaldų, pas Anužį karteniškiai sugužėdavo skanauti reto skonio obuolių“, - apie savo sodybos išskirtinumą pasakojo L.Lekstutienė.

Ūkininkaujantys L.ir S.Stuopeliai augina grūdines kultūras, laiko gyvulių. Jų anūkai – 8-metis Rapolas ir 6-metis Mykolas – trims karvėms sugalvojo jų charakterį atitinkančius vardus: Dagilė, Volungė, Juodė, o savo numylėtinę kumelę pavadino Bite. Mat, Rapolo žodžiais, ji yra darbštesnė net už tikrą bitę. Senelis ne sykį vedėsi anūkus į laukus perrišti ir pagirdyti kumelę. Todėl Rapolas tikino, jog užaugęs būsiąs ūkininkas, ir laikysiąs ne žirgą, o būtent kumelę. Tokią, kaip Bitė.

Abakų koplyčią ir lurdą pastatė vienišas vyriškis Kazimieras Navirauskas, kai jam net triskart prisisapnavo Dievo Motina ir Kristus.

L.Lekstutienė tikino, jog jai, jos vyrui bei vaikams patinka gyventi kaime. „Yra tik viena problema – vaikų neveža į mokyklą. Tenka patiems rūpintis, kaip kasryt juos nuvežti ir po pamokų parsivežti“, - sakė Liuda. Ji dirba Kretingos ligoninėje slaugytoja, o vyras Rimvydas yra pasienietis. Todėl abu savomis mašinomis važinėja į savo darbus.

Nėra buvę, kad kaime plėšikautų

Išgirdusi lojant šunį, namų tarpdury pasirodė Virginija Slušnienė. „Buvau prigulusi, išgirdau šunį, jus pažinau – korespondentai esat. Korespondentų nebijau. Tačiau važinėjasi visokie „šmokolninkai“ – siūlo prekių. Tokių neįsileidžiu. Arba kokie pacanai atsibasto, teiraujasi, gal turiu parduoti seną motociklą. Bijau, kad „neaprabavotų“. Nors nesu girdėjusi, kad mūsų kaime kas nors būtų nukentėjęs nuo „razboinikų“, - sodriai žemaitiškai šnekėjo 72-jų Virginija.

Moteris atviravo, jog jai vienai gyventi yra labai ilgu: „Kartais ir verkiu, ir giedu, ir dainuoju, ir pas kaimynę einu. Arba pati ją pasikviečiu. Išgeriam kavos, „Kagoro“ ar taurelę „Trejų devynerių“. Kaime vasarą – dar nieko, bet žiemą – ypač liūdna. Grauduliai užeina. Iš trijų vaikų tik vieną dukterį beturiu. O ir jai gyvenimas nenusisekė. Du vyrus turėjo: vienas pasikorė, kitas pabėgo. Nebuvo dienos, kad apie dukterį ir jos vaikus negalvočiau“, - atviravo jau kelintus metus našlaujanti V.Slušnienė.

Moteris sakė, jog „su pasauliu“ ji susisiekia dviračiu: „Turiu du vyriškinius dviračius. Jais į Karteną ir apsipirkti, ir pas daktarą nuvažiuoju“. Ji tikino: jei gyventų mieste, ir šokti į ansamblį eitų, ir dainuoti. „Esu linksma moteriškė, namie tikrai nesėdėčiau“, - įsitikinusi V.Slušnienė.

Lurdą pastatė iš kaimo akmenų

Abakai turi ir savo istorinių garsenybių. Tai – lurdas ir koplyčia.

Senieji kaimo žmonės dar atmena prieš šimtą metų čia gyvenusį vienišių Kazimierą Navirauską. Kazimieras buvęs vaišingas, tvarkingas žmogus. Laikęs gyvulių, tad, į svečius užsukusį prašalaitį, visuomet surasdavęs kuo pavaišinti. Kazimieras jau buvęs garbaus amžiaus, kai jam net tris kartus prisisapnavusi Dievo Motina ir Kristus.

Ilgai sukęs galvą K.Navirauskas, ką tie besikartojantys sapnai galėtų reikšti. Ir nusprendęs surinkti akmenis iš sapnuose matytų vietovių bei sumūryti iš jų lurdą. Lurdas skirtas Marijai. O toje vietoje, kur sapne buvo matęs Kristų, žmogus pastatė medinį kryžių. Į koplyčią ir prie lurdo triskart per metus renkasi žmonės bendrai maldai: žiemą, per gegužines pamaldas ir rugpjūtį per Žolinę.

Prieš dvejus metus Kartenos bendruomenė įrengė pėsčiųjų taką nuo Minijos slėnio papėdės per mišku apaugusią kalvą, koplyčios link. Papėdėje išdrožti simboliniai vartai, pastatyti koplytstulpiai. Abakų koplyčia buvo apkalta lentomis, uždengtas skiedrų stogas. Koplyčios vidų puošia paveikslai, kuriuose pavaizduoti angelai. Šiuos paveikslus dovanojo kraštietė tapytoja Regina Songailaitė – Balčikonienė.

Abakų koplyčia ir lurdas - tautos kultūros paveldo objektas - priklausantis Salantų regioninio parko teritorijai, yra ne vien tikinčiųjų, bet ir turistų lankoma vieta.

• Rašyti komentarą (3)