Kai laumžirgiai plasnoja būgnų lazdelėmis

Mušamųjų garsai ir mažųjų dailininkų potėpiai, čia pat gimstančios skulptūros ir gaivališkos improvizacijos – Kretingos meno mokyklos projektas „Tema“ Rotušės aikštėje bene pirmą kartą taip originaliai miestui demonstravo kibirkščiuojančią savo kūrybiškumo virtuvę, gyvą, kintantį performansą, kuriame galėjo dalyvauti kiekvienas norintis.

Šiuolaikiškas ir jaunatviškas Kretingos meno mokyklos mokytojų bei jų auklėtinių projektas „Tema“ Rotušės aikštėje liejosi mušamųjų improvizacijomis...

Penkių Kretingos meno mokyklos dailės mokytojų – Linos Nikartienės, Rūtos Šulskienės, Daivos Galdikaitės, Astos Abramauskaitės-Gatelienės ir jas subūrusios Živilės Sabaliauskaitės, bei Mušamųjų skyriaus atstovo Večeslavo Krasnopiorovo inicijuotas projektas apjungė jaunuosius dailininkus ir būgnininkus, muziką ir dailę.

„Projekto idėją pasufleravo mano įprotis neišmesti sugrotų būgnų lazdelių, plastikų, lėkščių, – atskleidė V. Krasnopiorovas. – Visada turėjau mintį, kad kažkada galėtų gimti projektas, kuriame savo vietą rastų šie nebereikalingi daiktai. O kai atėjau dirbti į Kretingos meno mokyklą, Dailės skyriaus profesionalumas padarė didelį įspūdį, todėl kartu su Ž. Sabaliauskaite ėmėme rutulioti projekto planą.“

Taip vieną gyvenimą jau nugyvenusios senos mušamųjų detalės tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu jauniesiems dalininkams ir jų mokytojams. Vienos iš projekte dalyvaujančių dailės mokytojų L. Nikartienės žodžiais, eskizus būsimiesiems meniniams objektams kūrė vyresnieji meno mokyklos auklėtiniai, vėliau šie buvo konkretinami, kūrybines idėjas derinant su turimomis medžiagomis. Mokytojos teigimu, tiek žengimas kelis šimtus metrų iš Meno mokyklos kiemo, tiek pats projekto pobūdis tapo puikiu būdu mesti iššūkį dailininkuose įžvelgiantiems vien natiurmortų tapytojus.

Pasak Ž. Sabaliauskaitės, Meno mokyklos bendruomenė jau kurį laiką brendo įžengti į miesto erdves: „Išaugęs abipusis dailininkų ir būgnininkų noras bendradarbiauti tik paskatino mus veikti. Juk daugeliui dailininkų niekada nėra tekę prisiliesti prie būgnų, o būgnininkams – tapyti. Be to, norime būti matomi ir į kūrybinį procesą įtraukti pro šalį einančius vaikus, jaunimą.“ Įdomus ir pats projekto pobūdis, Ž. Sabaliauskaitės žodžiais, primenantis vadinamąją „ready-made“ arba išrastų, gatavų daiktų kūrybą: „Tik šiuo atveju mes jau žinome, iš anksto suplanavome, kokie tai bus kūriniai, gimstantys, klausant mušamųjų garsų. Kai kurie jų net tapo improvizuotais instrumentais, vėl kviečiančiais groti.“

Kol būgnų lazdelės ir lėkštės dailininkų rankose virto gėlėmis ir laumžirgiais, į nenuspėjamas improvizacijas su vaikais leidęsis mušamųjų instrumentų mokytojas V. Krasnopiorovas antrino, kad būgnų muzika ir yra ta gija, susiejanti performansą į bendrą visumą.

„Dailės kūriniai dažniausiai lieka mokykloje, taip bus ir šįkart. Mes grojame ir savo darbus dovanojame žiūrovui – muzika yra tai, kas lieka ir ką jie išsineša į namus“, – kalbėjo V. Krasnopiorovas.

*

„Ready-made“ (angl. k. gatavas) – fabrikinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Šį terminą sugalvojo ir pirmąjį „ready-made“ 1913 m. pademonstravo Marselis Diušanas, priklausęs po Pirmojo pasaulinio karo Europoje atsiradusiai dailininkų grupei „Dada“, kurie pripažįstami daugelio šiuolaikinių meno krypčių pradininkais. M. Diušanas realiems, banaliems, kasdieniškiems daiktams – dviračio ratui, butelių džiovyklai, tualeto kriauklei – suteikė meno kūrinio rangą. Taip dailininkas siekė parodyti, kad meniškumas priklauso nuo susitarimo, ką vadinti menu.

• Rašyti komentarą (0)