Pajūrio naujienos
Help
2017 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 3 %
Naktį-2°C debesuotumas 17 %
Apklausa

Metų žmogaus 2017 rinkimai

Edvardas STALMOKAS
Antanas BLUŽAS
Petras RUDYS
Aurimas RAPALIS
Ieva GARJONIENĖ
Arūnas MAŽONIS
Robertas LAPINSKAS
Bronius LAZDAUSKAS
Gvidonas NAVICKAS
Margarita LIZDENYTĖ
Kęstutis BERTAŠIUS
Auksė ANTULIENĖ
Apklausa

Šiemet Lietuvą paliko 56 tūkst. gyventojų. Ar Lietuva galutinai išsivažinės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Praėjusią savaitę kretingiškius ir palangiškius pasiekė du naujai pastatyti dokumentiniai filmai, pasakojantys apie bendruomenes, kuriose glaudžiasi gyvenimo dugną pasiekę ir vėl bandantys pakilti žmonės. Arba tie, kurių širdys – žeistos, bet bandančios atgauti viltį ir alkį gyventi.

Kretingos pranciškonų gimnazijoje buvo pristatytas režisierės Dalios Kanclerytės kino juosta apie Pakutuvėnų Susitaikymo sodybą „Pakūta - mano meilė“. Palangos „Ramybės“ kultūros centre parodytas režisieriaus Algimanto Maceinos filmas apie Dzūkijos miškuose įsikūrusią Pilnų namų bendruomenę.

Filmą „Pakūta – mano meilė“ kretingiškiams, kuriuos vos talpino Pranciškonų gimnazijos aktų salė, pristatė jo kūrėjai: režisierė Dalia Kanclerytė ir Pakutuvėnų parapijos klebonas Gediminas Numgaudis.
Kas tu esi, Pakūta?

Valandą trunkantis D.Kanclerytės filmas – tai tarsi režisierės atsidėkojimas Pakutuvėnams. Bendruomenei, kuri vadinama tiesiog Pakūta. Vietai, kur tamsoje ji, kaip ir kiti, atėjo sutikti naują savo gyvenimo rytą.

Filmas „Pakūta - mano meilė“ remiasi pačios režisierės asmenine istorija, jos kančia ir prisikėlimu. Kartu kūrėja atskleidė ir kitų bendruomenės žmonių patyrimus. Pakūta neatsirado plynoje vietoje: pirmiausiai ją kūrė broliai pranciškonai. Klebonas Gediminas Numgaudis su bendruomenės žmonėmis ją pavertė susitaikymo su savimi ir Dievu sodyba.

„Kas tu esi, Pakūta?“ - tarsi savęs filmo pradžioje klausė režisierė. Kas Pakūtos link stūmė ją kiekvieną sekmadienį važiuoti keliais autobusais, keliauti 7 km kaimo žvyrkeliu? „Regis, turėjau gerus darbus: dėsčiau režisūrą Klaipėdos universitete, vedžiau pramoginius renginius ir televizijos laidas, - kalbėjo antrus metus bendruomenėje gyvenanti D.Kanclerytė. – Mane vedė begalinis skausmas ir alkis. Pakūta tapo ta vieta, kur galėjau savo skausmą išverkti Kūrėjui. Skausmas išsyk neišnyksta, nes Dievas į tavo širdį įslenka netikėtai. Ir eiti su Dievu nėra lengva. Šiuo filmu norėjau paliudyti, kad Dievas mane gydė. Jis tebegydo dar ir dabar“.

Pakūta, anot režisierės, – sužeistų širdžių žemė. Su kryžiais, ligi skausmo išbraidžiotais laukais, konteineriu. Jame gyvena nuo priklausomybių – alkoholio ir narkotikų – besigydantys vyrai. Žiemą ten užšąla vanduo, vasarą – nežmoniškai karšta. Tuomet jame gyveno dešimt vyrų ir penkiolikmetė mergaičiukė Diana. Tuomet, kai režisierė D.Kanclerytė, genama didžiulio sielvarto, prieš dešimtmetį pirmąsyk atvyko į Pakutuvėnus, vienintelio sūnaus netektis prieš trylika metų ją suartino su Diana.

Dievas šiukšlių nekuria

Filme liudijo ir pati Diana. Ji - buvusi narkomanė, dabar baigianti studijas Klaipėdos universitete ir jau dirbanti pedagoginį darbą. „Man norėjosi su visais pyktis, konfliktuoti. Bet taip elgtis tiesiog neišėjo, nes Pakūtoj visi mane priėmė su besąlygiška meile. Pajutau, kad Dievas man sugalvojo savo planą, ir veda ten, kur jam reikia“, - kalbėjo jauna moteris.

Apie atsivertimą filme liudijo brandaus amžiaus moteris Janina ir dailininkas Audrius. Abu per dešimtmetį vartojo narkotikus. Kai pakliuvo į Pakutuvėnus, Audrius sunkiai bepavaikščiojo. Metus pragyvenęs bendruomenėje, jis vėl pradėjo savarankišką gyvenimą. „Paletės ir gyvenimo spalvos vėl įgijo tikrumą, jos nebesusilieja į vieną – juodą - spalvą“, - liudijo vyriškis.

Prieš metus Pakūtoj gyvenusi moksleivė Daiva liudijo, jog alkoholį pardėjo vartoti būdama dešimties metų. Vargais negalais pakeleivingomis mašinomis ji atsigavo ligi bendruomenės. „Kai mane, visiškai sugniuždytą, pasitiko brolis Gediminas ir ištarė žodžius, jog Dievas šiukšlių nekuria, širdyje suruseno viltis atsitiesti“, - atviravo mergina.

Prieš žiūrovą atsivėrė ir parapijos klebonas, brolis Gediminas. Jis, beje, - ir šio filmo prodiuseris. Atvykęs į Pakutuvėnus prieš 11 metų, suprato, kad nori įkurti bendruomenę nusivylusiems žmonėms. „Aš daug ko nesupratau, bet atvykęs čia ir radęs apleistą bažnyčią ir brolių pranciškonų pastatytą molinę trobelę, pajutau, jog tai - man. „Jėzus yra pasakęs: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man. Gal keistai skamba, bet Jėzus pas mane į Pakūtą ateina kaip narkomanas. Ir aš dėkoju Dievui už tuos žmones. Jie padeda man suprasti daugybę dalykų. Kartais pagalvoju, kad esu nevertas būti su tais žmonėmis, nes jų keitimasis – tai Dievo darbas, atliktas juose. Dievas ateina kaip tėvas, gelbėtojas, gydytojas“, - kalbėjo bendruomenės šeimininkas, klebonas G.Numgaudis.

Filmo kadruose užfiksuotas ir įprastas sekmadienis – diena, kai Pakūta prisipildo žmonių klegesio ir džiugesio. Kai į šį atokų kampelį Plungės rajone žmonės suvažiuoja šeimomis iš Klaipėdos, Kretingos, Palangos, Plungės, Mažeikių, o vasaromis – ir iš visos Lietuvos. Po pamaldų šventoriuje ar bažnyčios balkone vyksta agapė (sudėtinės vaišės) ir įsivyrauja bendrumo ir dalijimosi nuotaikos. Bendruomenės vyrai tuomet dalija karštą žirnių košę, pačių iš vakaro suskanintą ir išvirtą. Šis pasitarnavimas žmonėms reiškia jų nuoširdų atsiprašymą ir atlyginimą už kažkada padarytas skriaudas.

Pilni namai: žmonių ir Dievo

Dokumentinės juostos „Kad mano namai būtų pilni“ kūrėjas Algimantas Maceina taip pat kurį laiką gyveno Pilnų namų bendruomenėje: ne tik filmavo, bet ir laikėsi regulos, dirbo ūkio darbus. Tik skirtingai nuo D.Kanclerytės, jis ten gyveno kaip stebėtojas.

Pilnų namų bendruomenė dar jauna – ji įsikūrė prieš trejus metus Dzūkijos miško glūdumoje, Alytaus rajone, Panaros kaime. Iki artimiausio miestelio Merkinės – 9 km. Besivaduojančius iš narkomanijos ir alkoholio liūno glaudžianti Pilnų namų bendruomenė pasivadino atsiliepdama į evangelinį Dievo troškimą, kad jo namai būtų pilni.

Čia gyvenantys žmonės keičia save per maldą ir darbą. Bendruomenė ekologiniame ūkyje augina vaistažoles, išsilaiko jas parduodama bei iš geradarių lėšų. Sveikstantys žmonės glaudžiasi vienoje troboje, kartais jiems tenka miegoti net ant rašomųjų stalų. Vasarą stato palapines. Bendruomenę įkūrė ir jai vadovauja apylinkėse gerais darbais išgarsėjęs kunigas Valerijus Rudzinskas, turintis 15 metų kunigystės stažą. Šiuo metu čia gyvena 5 broliai, davę amžinuosius įžadus.

Sekmadieniais į bendruomenę suvažiuoja žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestelių: 15 val. čia vyksta išgydymo pamaldos. Kunigas Valerijus Rudzinskas yra vienas iš šešių Lietuvoje oficialiai pripažintų kunigų egzorcistų.

Pasak A.Maceinos, metus gyventi bendruomenėje žmonės pasiryžta tik patys to norėdami ir geranoriškai. „Kartais norintieji išsivaduoti iš priklausomybių kreipiasi į kitų konfesijų vienuolius, ir šie pasirūpina, kad žmonės čia atsidurtų“, - sakė režisierius.

„Šį filmą kūriau turėdamas tikslą parodyti, kad yra problemos sprendimo kelių. 40-50-mečiai esame alkoholikų karta, narkomanai – jaunesni žmonės. Išsivaduoti nuo priklausomybių reabilitacijos centruose, kur gydymas yra brangus, gali tik turtingų tėvų vaikai. Dauguma nuo priklausomybės neišsivaduoja, jei savo bėdos neatiduoda Dievui“, - po filmo pristatymo akcentavo režisierius.

Šio filmo pastatymą, skirtingai nuo kino juostos apie Pakutuvėnus, finansavo valstybė. A.Maceina mano, jog jis bus parodytas ir per Respublikos televiziją.

Kompaktinius filmų diskus ketina platinti abi – Pakutuvėnų ir Pilnų namų –bendruomenės.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas