Malūnas ir „bravoras“ – baudžiavos laikų palikimas

Melioracijos vajus apie 1970 - 1975 metus su žeme sulygino Dvarčininkų bei Urbaičių kaimus Imbarės seniūnijoje. Tų kaimų vaizdus bei prisiminimus apie juose gyvenusius žmones išsaugojo šių kaimų senbuviai: buvęs eigulys, 85-erių Kazimieras Raveikis ir jo žmona Adolfina iš Erlėnų bei 64-erių Pranas Petrauskis iš Juodupėnų.

Nuomojo prancūzų grafo malūną

Dvarčininkų kaimo žemės plytėjo 2 km už Erlėnų, Skuodo link. Ligi melioracijos pradžios Dvarčininkuose buvo 22 kiemai. Juose gyveno apie 120 žmonių. Adolfinos Raveikienės tėvas Pranciškus Karlinskas ligi karo Dvarčininkuose nuomojosi akmeninį malūną, kuris priklausė Platelių dvaro savininkui, prancūzų grafui de Šuazeliui.

Dvarčininkų kaimo istorijos dar gyvos sutuoktinių erlėniškių Adolfinos ir Kazimiero Raveikių atmintyje

„Prisimenu seną vandens malūną: vaikystėje patikdavo žiūrėti, kaip šniokšdamas sukasi ir krinta vanduo. Tėvas tą malūną nuomojosi 15 metų ir per įgaliotinį mokėdavo grafui rentą. Malti grūdus mums suveždavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Tėvas visą gyvenimą buvo malūnininkas: jis dirbo ir Pesčių bei Salantų malūnuose“, - pasakojo 85-erių moteris.

Vaikystėje, sakė Adolfina ir Kazimieras, jie mėgdavę karstytis ant Dvarčininkų pilaitės - taip kaimo žmonės vadindavę piliakalnį, gėrėdavosi į Salantą susibėgančių Ratupio ir Nuotės upelių santaka. Abu gyveno kaimynystėje, sykiu ėjo į Baidoto pradžios mokyklą.

Kaimo jaunimas, atmena pašnekovai, rinkdavosi į kaimo vakarėlius. Juos rengdavę jaujose arba beržais apkaišytose pievelėse. Taip Adolfina ir Kazimieras ir susibėgę krūvon, sugyvenę tris vaikus.

Amatininkai ir keistuoliai

Abu pašnekovai atmena kaimo batsiuvį Karbonskį, kuriam nešdavę lopyti ir taisyti batus, o kartais užsisakydavę ir naujus pasisiūdinti. „Prie ūkio“ dėvėdavę klumpes: jų visam kaimui pridroždavęs Jonas Dovainis, visam mėnesiui atvažiuodavęs iš kaimyninio Šlėktainių kaimo.

Arklius kaustydavo kalvis Pranas Mišeikis iš gretimo Laivių kaimo.

Dvarčininkų įkalnės trobelėje gyveno ir kaimo keistuolis Augustinas Baužys su dviem savo seserimis. Visi trys buvo vieniši. Vienai iš seserų nuskendus upelyje, senatvės sulaukė dviese. „Augustinas buvo laisvamanis, atsiskyrėlis. Jis turėjo slaptą spaustuvę, kurioje prieškariu spausdino komunistines proklamacijas ir platino po kaimą. Pas jį atvažiuodavo ir kažkokie paslaptingi nepažįstami žmonės“, - atminė pašnekovai.

Didžiausius ūkius – po 30 ha – turėjo Kazys Dvarionas ir Žvaginių šeima. Pokariu iš Dvarčininkų į Sibirą ištrėmė tik vienintelę Žvaginių šeimą, nes K.Dvarionas jau buvo miręs.

Buvusiuose Dvarčininkuose dabar – vien sunkiai pravažiuojami, pavasario sėjai ruošiami laukai. Kaimo ribose išlikęs tik protėvių atminimui pastatytas kryžius bei dvi koplyčios.

Prosenelis – prievaizdas

Juodupėnuose dabar gyvenantis Pranas Petrauskis kilęs iš vienos įdomiausių Urbaičių kaimo giminių. Jų sodybą dar baudžiavos laikais pastatė P.Petrauskio prosenelis, kaimo vaitas ir baudžiauninkų prievaizdas.

Sodybos pastatus 1908 m. perstatė P.Petrauskio senelis. Kamaroje tebebuvo duobė, kurioje stovėjęs stulpas baudžiauninkams plakti. Sodyboje iš plūkto molio buvo pastatyta pirtis - jauja, kurios sienos siekė net 70 cm storio. Šalia pirties baudžiauninkai buvo iškasę tvenkinį su salele viduryje. Jame, atmena Pranas, maudydavęsi viso kaimo vaikai.

Vaitas buvo gavęs ir caro privilegiją degtinei gaminti ir pardavinėti.

„Mano prosenelis turėjo gerai įrengtą „bravorą“. Kai 1974 m. ardėme tą pastatą, radome nuo dūmų įrudavusias sijas. Viena karčema „Baltelė“ veikė prie kaimo sankryžos. Kita – Salantuose, prie tilto, vadinamoji „Amerika“. Pasakodavo, kad vienas bernas su „gaspadoriumi“ buvo sutaręs per vasarą karčemoje užsidirbti 200 litų ir išvažiuoti į Ameriką. Bet, gavęs atlygį, susitiko draugų. Su jais atšventė, ir pinigai bematant ištirpo. O karčemos vyrai juokėsi: tavo Amerika yra čia pat. Taip ir prikibęs karčemai tas pavadinimas“, - giminės ir kaimo istoriją pusiau juokais prisiminė Pranas.

Kareiviai gelbėjo stogą

Pranas Petrauskis iš Juodupėnų ne vien atmena pokario Urbaičių kaimą bei jo žmones, bet su entuziastais ėmėsi žygių jo vardą įamžinti akmenyje.

1930 m. Urbaičiuose gyveno 8 šeimos: iš abiejų pusių – po keturias trobas ir keli išsibarstę vienkiemiai. P.Petrauskis atmena, kad viso kaimo žmonės gyveno paprastai ir kaimyniškai. Visas kaimas padėjo ir Petrauskių šeimai, kai gaisras supleškino jų namus.

„1944 metais mūsų sodyboje buvo apsistoję rusų kariškiai. Sykį karininkas troboje kepė spurgas. Taukai išsiliejo į ugnį, ši plykstelėjo ligi lubų, nuo jų – į šiaudinį stogą. Gretimoje daržinėje kareiviai buvo sukrovę paraką. Kareiviai puolė į „prūdą“ ir šlapi ropštėsi ant daržinės stogo, kad užgulę savo kūnais, apsaugotų jį nuo ugnies“, - iš savo motinos girdėtą istoriją perpasakojo Pranas. Jam pačiam tuomet tebuvo tik vienas mėnuo.

Artėjant žiemai, šeima liko be namų. Prano tėvas po ligos buvo aklas, du iš trijų vaikų susirgo šiltine. „Tačiau mama niekada nesibėdojo, kad sunku. Giedodama dirbo darbus, ir tiek“, - kalbėjo pašnekovas. Kaimas pagelbėjo jiems atstatyti trobą. iniuonė gydė rožę

Kaimas turėjo savo žiniuonę, daktarę ir pribuvėją Barborą Stanienę. „Ji ir mane, pirmąsyk išvydusį pasaulį, priėmė. Vaikščiodavo, pamenu, po laukus su „terbele“ ir kišdavo į ją visokias žoles. Žmonės pas ją važiuodavo iš visų apylinkių. Ji gydė visokias ligas, tarp jų – ir rožę. Prisigaudydavo įvairių gyvių – rupūžių, gyvačių, mokėjo iš jų daryti antpilus. Mirė sulaukusi 95-erių: sėdėdavo lovoj ir sakydavo, kad jai niekas neskauda, bet jau laikas išeiti“, - Pranas tikino, jog senolę ir šiandien dar žmonės pamini geru žodžiu.

Kaime žmonės pasakodavo ir apie akmenskaldį Lekstutį. Žemė jų kaimo laukuose buvusi akmeninga. Lekstutis įdėdavęs į išskobtą akmenyje duobę parako ir susprogdindavęs didžiausius laukų riedulius. Todėl kaimo sodybos buvusios apjuostos akmenimis.

Tik vienintelio akmenskaldžio Lekstučio šeimą iš Urbaičių išvežė į Sibirą. Lauko tualete nuo stribų spėjo pasislėpti tik trylikametis jų sūnus Tadas.

Pirmininką papirko cepelinais

Urbaičių kaimo tyrlaukiuose išliko tik vienišas statinys – sukrypusi Elenos ir Antano Kazlauskų šeimos daržinė. Ją pastatė pokariu, kai buvo įkurtas „Kirovo“ kolūkis.

„Atvažiavo sykį kolūkio pirmininkas pas Kazlauskus ir sako – statysim arklides. Kazlauskas pasikvietė mus, kaimo vaikus, liepė prigaudyti karosų. Ištaisė balių ir išprašė, kad padidintų vieną daržinės galą. Kitą sykį privirė cepelinų, vėl pasikvietė pirmininką ir įkalbėjo, kad padidintų kitą galą. Žmonės galvojo, kad sovietai neilgai teišsilaikys, po metų kitų ateis amerikonai. O kai pasitrauks, jų žemėje liks didelis tvartas“, - kaimo žmonių pasakojimus persakė pašnekovas.

Pirmaisiais kolektyvizacijos metais nuo sovietų valdžios nukentėjo du kaimo vyrai - Jurgis Stanius ir Juozas Ronkys. Jie buvo nubausti septynerius metus kalėti Kolymoj už tai, kad iš kolūkio daržinės rudenį pasiėmė po maišelį grūdų sėjai.

Išnykusius kaimus ne vien savo atmintyje išsaugojo senbuviai: Urbaičiams atminti jie pastatė ir paminklinį akmenį. Dokumentinę medžiagą apie kaimus bei mažosios architektūros statinius – koplyčias bei kryžius – renka ir Erlėnų bei Juodupėnų bibliotekų vedėjos Aldona Beržanskienė ir Violeta Gembutienė.

• Rašyti komentarą (0)