|
|
|
Vakarų LietuvaDu draugai alpinistai fronte žuvo tą pačią valandą, o jų kapus sujungė speciali virvė
Vasario 24-ąją sukaks lygiai dveji metai, kai Rusija pradėjo didelio masto karą prieš Ukrainą. Tai labai liūdna sukaktis Kijevui, nes iki tol Maskva buvo užgrobusi septynis, o dabar jau „apglėbė“ 20 proc. svetimos teritorijos. Mūšiuose žuvo daugybė ukrainiečių, dar daugiau liko neįgalūs, keli milijonai žmonių prarado būstą, o dar daugiau milijonų išbėgo į saugesnius rajonus arba išsikraustė į užsienį. Nerimą dėl fronte kovojančių artimųjų ir gedulą dėl žuvusių brolių, sutuoktinių ir tėvų ar giminaičių išgyvena visa tauta. Tačiau karas šalį suskaldė į kelias dalis. Toli nuo fronto esančiuose regionuose yra daugybė vietovių, į kurias nė karto neatskriejo bombos ir nė karto nesuveikė pavojaus sirenos, o mokyklos, teatrai ir restoranai veikia kaip veikę. Gi kuo arčiau fronto, tuo padėtis sudėtingesnė. Kai kuriose vietovėse ten likusiems žmonėms tenka gyventi rūsiuose be elektros ir šildymo, užsidarius visoms parduotuvėms, bažnyčioms, ligoninėms ir girdint kasdienius sprogimų atgarsius. Karas suskaidė ir visuomenę, nes vieni išsaugojo darbą, pajamas ir namus, o kiti privalo išsiversti iš minimalių pašalpų, neteko darbo ir turto. Vyrai irgi nevienodai priėmė iššūkį tapti tėvynės gynėjais, ir nemaža jų dalis slapstosi nuo šaukimo į frontą arba per kyšius tapo „netinkamais“ kariauti. Tačiau apie šiuos bailius ir išdavikus nebus kuriamos legendos ir dainos, o miestų gatvėms ir aikštėms jau dabar yra suteikiami didvyriškų kovotojų vardai. Jei kada nors po karo viešėsite Charkove ir aplankysit kapinėse Didvyrių alėją, atkreipkite dėmesį, kad tik du iš kelių tūkstančių kapų kryžių yra sujungti specialia virve.
Lietuvos geologijos tarnybai vadovaus Egidijus Viskontas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pranešė, kad Lietuvos geologijos tarnybai nuo vasario 2 dienos vadovauti pradėjo direktoriaus konkursą laimėjęs teisininkas Egidijus Viskontas. Jis šias pareigas eis penkerius metus. Lietuvos geologijos tarnyba dalyvauja formuojant darnios plėtros principais pagrįstą valstybės politiką žemės gelmių srityje ir ją įgyvendina. Taip pat organizuoja ir vykdo valstybinius žemės gelmių tyrimus, reguliuoja ir kontroliuoja žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, kaupia, saugo ir valdo valstybinę geologinę informaciją. „Tikiuosi, kad naujasis tarnybos vadovas įkvėps komandą toliau modernizuoti įstaigą, plačiau atverti aktualius geologinius duomenis gyventojų poreikiams, mokslui ir verslui. Šių duomenų reikia erdviniam planavimui, urbanistikai, saugomoms teritorijoms, buveinių apsaugai, vandentvarkai, statiniams projektuoti ir rekonstruoti“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas, pristatydamas E. Viskontą. Lietuvos geologijos tarnybos vadovas taip pat turės užtikrinti žemės gelmių apsaugą ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, saugoti geologinės aplinkos kokybę, stebėti ir prognozuoti jos pokyčius, kaupti, saugoti ir valdyti valstybinę geologinės informacijos sistemą. „Ateidamas vadovauti tarnybai, sieksiu kurti atsakingus ir abipusiai korektiškus santykius įstaigoje, diegsiu bendradarbiavimu grįstą kultūrą. Kartu su patyrusiu kolektyvu ieškosiu būtinų pokyčių ir sieksiu sustiprinti pasitikėjimą šia įstaiga“, – planais dalijosi E. Viskontas. Mykolo Romerio universitete E. Viskontas yra baigęs teisės bakalauro ir magistrantūros studijas, šiuo metu studijuoja tarptautinės politikos ir ekonomikos magistrantūroje. Naujasis Lietuvos geologijos tarnybos direktorius yra sukaupęs vertingos patirties valstybės valdymo ir savivaldos srityje. Pastaruosius metus E. Viskontas buvo išrinktas Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariu. Prieš tai dirbo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, buvo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos narys, žemės ūkio viceministras.
„Vakarų Lietuvos“ informacija
Ukrainiečių padėkos koncertas Lietuvai vyks dešimtyje miestų
Vasario 16-osios šventės proga, norėdami atsidėkodami lietuviams už paramą kariaujančiai Ukrainai, šios šalies dainininkai ir muzikantai atvyks į nemokamų padėkos koncertų turą. Garsūs scenos artistai specialiai panoro dainuoti ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir provincijos miestuose, tuo norėdami nusilenkti visai šaliai. Vasario 16–24 dienomis vyksiančiuose koncertuose gros Akademinis Kyjevo pučiamųjų orkestras, dainuos įžymūs operos solistai. Viena dainininkių – lietuvių kilmės Kijevo operos primadona, T. Ševčenkos vardo nacionalinės premijos laureatė Andželina Švačka. Karo metu solistė organizuoja ir pati dainuoja labdaros koncertuose, per kuriuos surinktos lėšos yra skiriamos armijai. Orkestrui diriguosiantis 53 metų Mykola Lisenko ne tik šalyje ir užsienyje renka paramą, bet ir kas kelias savaites pats ją veža į frontą. Tautiniu patriotizmu garsėjo ir bendrapavardis dirigento proprosenelis, garsus kompozitorius Mykola Lisensko – išsižadėjęs rusų kalbos ir kūręs muziką folklorinių dainų pagrindu. Vykdamas pas karius M. Lisenko ne kartą pateko į apšaudymus, o kelių jo orkestrantų šeimos nariai bei giminaičiai fronte žuvo gindami tėvynę. Žuvo ir į frontą savanoriu išėjęs kariauti vienas operos solistas, su kuriuo A. Švačka ne kartą drauge koncertavo scenoje. 52 metų A. Švačka, turinti ištikimų gerbėjų užsienyje, nepriėmė šių siūlymo bėgti iš Ukrainos. Dainininkė kartu su vyru, sūnumi ir dukrele pirmą karo dieną slėpėsi Kyjevo metro požemiuose ir, norėdama įveikti asmeninį stresą bei suteikti drąsos kitiems, jame garsiai dainavo operines arijas, o jai pritarė sūnus Oleksandras, konservatorijos studentas. Karo pradžią solistė prisimena, kaip netikėtą dukrelės Anios įsiveržimą pusę penkių ryto į tėvų miegamąjį su šauksmu – prasidėjo. Po išvakarėse vykusio koncerto ir vėlyvo atsigulimo mama su tėčiu buvo giliai įmigę, ir pirmų sprogimų negirdėjo. „Sklandė gandai, kad Maskva gali pulti vasario 23-iąją, nes Rusijoje tada yra švenčiama armijos diena. Kadangi nieko neįvyko, po koncerto scenos užkulisiuose kitų artistų paklausiau „tai ką, reiškia karo nebus?“ – prisiminė primadona. Artistai vieningai džiaugėsi, kad karas neprasidėjo ir vylėsi, kad Maskvos grasinimai yra vien gąsdinimas.
Tikisi atkurti Kretingos dvaro orkestro tradiciją
Prieš didžiąsias metų šventes Kretingos muziejus maloniai nustebino kretingiškius ir miesto svečius, į Žiemos sodą pakvietęs, kaip skelbė, pasiklausyti Kretingos dvaro orkestro koncerto – tąsyk dvaro erdvėse koncertavo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus. Ar tai ir buvo pirmas žingsnis, siekiant atgaivinti istorinę Kretingos dvaro orkestro, kuriam šiemet sukanka 140 metų, tradiciją? Būtų garbė Kretingai Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys neslėpė brandinąs šią idėją, tačiau nežinąs, ar bus jai lemta tapti konkrečiu muzikiniu reiškiniu mieste. „Esame sudėlioję planus, yra galimi du variantai. Pirma, tai galėtų būti simfoninis orkestras, į kurį, be profesionalių muzikantų, norėtume pakviesti ir gabius mokinius iš Kretingos, Gargždų, Klaipėdos meno mokyklų. Tačiau simfoniniam orkestrui, vienijančiam iki 40 muzikantų, neturime erdvės koncertinei veiklai. Antras variantas – pučiamųjų orkestras, koks, manoma, kažkada ir gyvavo Kretingos dvare. Pučiamųjų orkestras yra mažesnės apimties ir savo pobūdžiu – lankstesnis, toks galėtų koncertuoti dvaro erdvėse“, – sumanymus atskleidė R. Žiubrys. Jo manymu, atkurti orkestrą būtų garbė miestui. Juolab kad Kretingos dvaras turėjo savo orkestrą, į kurį jo valdytojai kviesdavo profesionalius muzikantus net iš užsienio. Kaimynė Palanga nuo 1953-ųjų atkūrė savo istorinį orkestrą ir tęsia antrą šimtmetį gyvuojančią tradiciją, taip pat pradėtą kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikais. Šiandieną Palangos orkestras, vadovaujamas Vyganto Rekašiaus, garsus ne vien regione, bet ir Lietuvoje, šiemet jis rengia ir Europos pučiamųjų orkestrų festivalį. „Idėja – gyva, ir labai tikiuosi, kad galbūt net šiemet pavyks ją įgyvendinti, sutelkus entuziastų ir Kretingos rajono vadovų pastangas“, – tikino muziejaus vadovas.
Idėjos atvėrus spintos duris
„Neišmesk nieko, ko gali neišmesti“, – tokia nuostata gyvena ir kitus moko iš Kretingos kilusi palangiškė Zita Butkienė. Ji sutelkė originaliai atrodyti norinčias moteris ir dalijasi patirtimi, kaip, neišleidžiant pinigų, galima atnaujinti garderobą. Rūbą prikelia naujam gyvenimui Į pirmąjį susitikimą – o jų bus ne vienas – Z. Butkienės namuose susirinko penkios bičiulės, atsinešusios krūvas seniai dėvėtų, užsigulėjusių drabužių. „Naršėme, žiūrėjome, dėliojome vieną prie kito, aptarėme, kuris prie kurio dera ir kas iš to gali išeiti“, – pasakojo Zita. Mintis iš senų rūbų kurti naujus jai kilo tvarkant pačios drabužių spintą. „Pernai tris maišus išmečiau. Tokie laikai, kai, jeigu ir pasiūlai kam nors atiduoti, dažniausiai neima, mat niekam svetimo nereikia, be to, pilni „labdarynai“, – sakė palangiškė. Kad ir seni drabužiai, jų medžiagų kokybė dažniausiai gera, megztukai – 100 proc. iš kašmyro. Bet, bėgant metams, žmonių figūros keičiasi, kartais sunku tampa įsisprausti, kartais rūbas prašosi būti paplatinamas, pasiaurinamas arba pailginamas. Išmesti gaila, o ir netvaru. „Kai pagalvoji, kiek vandens „pravaroma“ ir kiek kitų resursų sunaudojama kad ir paprastiems naujiems medvilniniams marškinėliams pagaminti“, – svarstė Zita. Anot pašnekovės, iš seno rūbo sukurti naują ne tik prasminga, bet ir įdomu. „Tik prikišu rankas – ir drabužis jau prikeltas naujam gyvenimui“, – šypsojosi Z. Butkienė, demonstruodama iš didelio vyriško švarko pasisiūtą ilgą moderniai atrodantį sijoną. Tiesa, jos perdaromi drabužiai – kasdieniai, tinka gatvei, taip pat vilkėti darbe arba namuose. Prabangių nekuria, nors taip pat galėtų.
Majorė gydytoja išgyvena ne dėl savęs, o dėl fronte kovojančių vyro ir dukters
„Kai pribėgau prie įnešto kario paauglio veidu ir pradėjau skubią jo apžiūrą, supratau, kad niekuo padėti nebegalėsim, o kai ėmiau ieškoti jo dokumentų ir iš kišenės pabiro karamelės, nebesusilaikiau ir ėmiau kūkčioti“, – prisiminė karo gydytoja majorė 45-erių Jelena Krivonos. Terapeutė prisipažino, kad tą dieną buvo sužinojusi, jog į fronto zoną buvo pasiųsta brigada, kurioje tarnauja 24 metų duktė Katia, todėl į devyniolikamečio kario mirtį ir sureagavo taip jautriai. Be to, Jelena išgyvena ir dėl Soledare kovojančio sutuoktinio Michailo, irgi majoro, kuriam jau teko patirti dvi kontūzijas. „Tai, kad visi šeimos nariai yra kariškiai – nedažnas reiškinys, užtat porų, kuriose abu sutuoktiniai tarnauja armijoje, yra nemažai, mūsų brigadoje net septynios tokios poros buvome“, – pasakojo Jelena. Nedideliame kaimelyje šalia Severodonecko augusi Jelena visiškai neplanavo tarnauti armijoje, tačiau įsimylėjusi karo akademijos studentą nusprendė visur būti kartu ir gydyti kariškius. „Kadangi jau turėjo tris dukteris, tėvas labai norėjo susilaukti sūnaus, o kai jam klaidingai iš gimdymo namų pranešė, kad gimė sūnus, tai jis tris dienas su draugais šventė ir neslėpė nusivylimo pamatęs parvežtą mane“, – pasidalino Jelena, gimusi vasario 23d., kuri Sovietų Sąjungoje buvo minima kaip tarybinės armijos diena. „Mano gimtadienis visada asocijuodavosi su armija, tą dieną kurso draugės sveikindavo vyrus ir tuo pačiu mane. Todėl pažintis su kariškiu man atrodė tarsi siųsta likimo“, – pasakojo moteris, su būsimu vyru Miša susipažinusi visiškai atsitiktinai.
Šiemet šventes ukrainiečiai pasitiko niūriai
„Zelenskiui kaput, valdžia riejasi, JAV pinigų neduoda“, – tokiomis nuotaikomis gyvena Ukrainos žmonės, kai, tarkim, praėjusiais metais šventes šv. Kalėdas ukrainiečiai pasitiko džiaugsmingai ir su viltimi – tai buvo akivaizdu tiek Kijeve, tiek Charkove. Pernai po sėkmingo kontrpuolimo, kurį apvainikavo lapkrityje išlaisvintas Chersonas, ukrainiečių veiduose spindėjo šypsenos. Rusijos pasienyje esančiame Cirkūnų kaime, išgyvenusiame sugriovimus ir daug gyvybių nusinešusią okupaciją, praėjusį gruodį teko stebėti Kalėdų senio sutiktuvių šventę. Ji buvo surengta specialiai tam, kad padrąsintų pabėgusius gyventojus sugrįžti, nes esą artėja pergalė. Šiemet šventė Cirkūnuose buvo atšaukta, nes okupantai suaktyvėjo, dažniau bombarduoja apylinkę, baiminamasi dėl galimų aukų. Ties šia gyvenviete jau karo pradžioje ėjo fronto linija, todėl 90 proc. pastatų yra sugriauti arba apgriauti. Pagrindinę Kijevo eglę šiemet puošia vien įprasti žaisliukai, ir ji stovi nebe Soboro aikštės viduryje, o šone. Šiemet ant eglės nebeliko pernai kabojusių pergalės simbolių – taikos balandžių, greta kurių puikavosi Ukrainą kare remiančių šalių vėliavėlės, Lietuvos irgi. Kalbinami praeiviai tiek Charkove, tiek Kijeve sakė ir toliau tikintys saviškių pergale, tačiau neslėpė, kad šiuo metu yra daugiau nerimą keliančių dalykų negu pernai tokiu metu. Vienas aukštas pareigas einantis karininkas pasakė, kad pernai po Chersono išvadavimo jis su kolegomis svajojo, kad kitas Kalėdas sutiks išvaduotame Kryme, tačiau vietoje naujų pergalių šiuo metu vos pavyksta atsilaikyti prieš okupantų puolimą, o keliose vietose kariams tenka trauktis.
Lietuvos aviacijos legendą žavėjo Dariaus ir Girėno žygdarbis
Garsus šalies lakūnas, aviacijos sportininkas, aviakonstruktorius Vladas Kensgaila yra gimęs tais pačiais – 1933 metais, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas savo eksperimentine „Lituanica“ perskrodė Atlanto erdves. Nuo vaikystės Vladą žavėjo šių tautos didvyrių žygdarbis ir paviliojo visam gyvenimui – jis netgi sukonstravo skraidančią „Lituanicos“ kopiją. Savo sūnų, taip pat profesionalų lakūną, kuriam dabar 55-eri, neatsitiktinai pavadino Dariumi. Savo gyvenimo saulėlydyje V. Kensgaila apsigyveno pas jį Palangoje, o, pakirstas sunkios ligos, dienas leidžia globos namuose. Sukūrė tris „Lituanicos“ modelius Šį rudenį V. Kensgailai švenčiant 90-metį, į Padvarių socialinės globos namus jį sveikinti atvyko buvę kolegos, draugai, taip pat – ir atstovai iš Panevėžio miesto savivaldybės, kurios tarybos narys jis buvo nuo 2003 iki 2011-ųjų metų, jam suteiktas šio miesto Garbės piliečio vardas. Kolegos ir artimieji prisiminė V. Kensgailos nuopelnus Lietuvai, dalijosi prisiminimais apie jo gyvenimą. Šis žmogus, visų pirma, buvo garsus aviacijos konstruktorius: jis sukonstravo net 3 „Lituanicos“ modelius. Vienas jų buvo sukurtas 1983 m., režisieriui Raimundui Vabalui statant kino juostą „Skrydis per Atlantą“, ir kone tiksliai atkartojo legendinį lėktuvą, kurį pats išbandė ir juo skraidė. Dabar šį modelį kaip technikos istorijos muziejinę vertybę galima išvysti Kaune, Aleksote, veikiančiame Lietuvos aviacijos muziejuje. O kiti du gerokai mažesni orlaivio modeliai buvo sukurti Lietuvos oro uostų pageidavimu: vienas jų, perpus mažesnis už originalą, gana ilgai kabojo sostinės oro uosto laukimo salėje. Trečiasis, originalo masteliu 1:4, buvo sukurtas paminėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 77-ųjų ir Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį.
Šukėje grojama biblijiniu instrumentu – cimbolais
Cimbolai – labai senas mušamasis styginis muzikos instrumentas, kuriuo grojama per stygas suduodant lazdelėmis. Apie jį dažniausiai skaitome Šventajame Rašte. Bet kad dar ir šiandieną juo būtų grojama gyvai, ir ne Azijoje, iš kur jis yra kilęs, o Lietuvoje, ir dar Darbėnų krašte Kretingos rajone, buvo tikra egzotika. Cimbolais groja darbėniškė Benadita Skaivydienė „Šukupio“ folkoro ansamblyje, o šiuo instrumentu ją sudomino ansamblio vadovas Alvydas Vozgirdas. Kiekvienas groja savo stiliumi Savo vadovaujamų kolektyvų, be Šukės – dar Klaipėdoje, veikloje pritaikąs įvairius neįprastus muzikos instrumentus A. Vozgirdas pasidžiaugė, kad B. Skaivydienė cimbolais grojanti su užmoju. „Jos atlikimas nėra profesionalus, ji – savamokslė muzikantė ir pagal galimybes pritaria kapelai. Skambindama cimbolas, ji mėgsta groti ir savos kūrybos dainas, melodijas“, – teigė ansamblio vadovas. Jo žodžiais, grojant cimbolais – plaktukais mušant per stygas – išgaunamas specifinis garsas. Platesnis styginių skambesys priklauso ir nuo to, koks kūrinys grojamas – jis gali priminti ir gitaros garsą. „Cimbolai folklorui suteikia pasiskonėjimo ir savotiško šarmo“, – džiugiai kalbėjo A. Vozgirdas. „Pajūrio naujienų“ žiniomis, tarp Kretingos rajono folkloro kolektyvų cimbolais tegrojama tik „Šukupyje“. Cimbolai dažniausiai būna trapecijos formos, turi nuo dviejų iki septynių stygų kiekvienam garsui išgauti, stygos atramėlėmis padalintos į dvi arba tris grojamąsias dalis. Cimbolais grojama pasikabinus ant kaklo arba pasidėjus ant kelių kaip kankles. Skambinama solo, pritariama dainoms arba kapelos sudėtyje. Iš esmės kiekvienas muzikantas turi savitą grojimo stilių.
Net ir netekęs rankos grįžtų į frontą
Su 92-ojo šturmo brigados būrio vadu slapyvardžiu Mongolas susitikome netoli Charkovo karo ligoninės. 25-erių metų vaikinas į ją iš Bachmuto buvo atvežtas prieš dešimt dienų, kai per mūšį bombos skeveldros susmigo į ranką. Mėnesiu anksčiau kita skeveldra paliko didelį randą ant skruosto, o dar kita suknežino vaikino nosį. Kadangi su Mongolu supažindino vienas bendras bičiulis, pokalbį galėjau pradėti be didelių užuolankų. Tad iš karto paklausiau: „Tavo nosis sumaitota, alsuoti gali vien per burną, o rieše skeveldra įstrigo tokioje pavojingoje vietoje, jog chirurgai kol kas bijo ją judinti ir graso, kad ranka gali likti neveikli – ar nesinori tokioje būsenoje formintis neįgalumą ir pasitraukti iš fronto?“ „Ne, priešingai, norisi kuo greičiau išsiprašyti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių ir skauda širdį dėl jų. Grįžti privalau ir todėl, kad esu prisiekęs Andrejui, pavasarį žuvusiam geriausiam gyvenimo draugui, kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – atsakė vaikinas. Tokiai priesaikai Mongolas įsipareigojo su dviem draugais dar būdami šešiolikos metų. Tai nutiko 2014 m., kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie nuotykius fronte. Tie bičiuliai buvo futbolo klubo Charkovo „Metalist“ sirgaliai, čia vadinami „fanatais“. Mongolas močiutę prikalbino jį į stadioną nuvesti būdamas vos penkerių, ir dar tą pačią vasarą išprašė nupirkti marškinėlius su užrašais „Metalist“ ir Milano „Inter“.
|
|
