|
|
|
Kai popieriuje nupiešti veikėjai atgyja lėlėmis
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Emilija Rimutytė Šv. Antano rūmų skaitykloje surengė savo kūrinių – kurtų lėlių – parodą „Skiautinukai“. Ji sutiko papasakoti, kaip atsirado mintys kurti lėles ir kodėl jai tai patinka. Pomėgį sužadino teta siuvėja Pomėgį kurti skudurines lėles, kaip pasakojo Emilija, ji pajuto dar vaikystėje, kai praleisdavo daug laiko prie siuvimo mašinos ir spalvingų medžiagų skiautelių. Tuomet jai kilo noras išbandyti save. „Susidomėjau šiuo pomėgiu anksti, nes turiu tetą, kuri yra siuvėja, visa mano vaikystė buvo supama siuvimo mašinų ūžesio ir įvairiaspalvių skiaučių“, – sakė Emilija. Skudurines lėles moksleivė kuria iš įvairiausių skiaučių. „Kartais perku padėvėtus rūbus, nes patinka medžiaga, kartais panaudoju savo šeimos nebereikalingus drabužius, rankines“, – atskleidė ji. Taip ji gali ne tik sukurti ką nors naujo, bet ir perdirbti nebereikalingas medžiagas. Pirmasis darbas – penkiamečio ūgio katinas O kaip Emilijai kyla idėjos dėl lėlės išvaizdos ir kitų detalių? Mergina atsakė, kad idėjos kyla savaime, kai ji piešia išgalvotus veikėjus. „Mėgstu piešti, kurti. Vaizduoju savo animuotus veikėjus. Kilo idėja juos matyti ne tik kompiuteryje, bet ir gyvai paliesti“, – pasakojo pašnekovė. Pats pirmasis jos projektas buvo pasiūtas katinas, kuris buvo beveik penkiamečio vaiko dydžio. Po šio sėkmingo projekto kilo minčių kurti kiek mažesnes lėlytes, o vėliau ir didesnes. „Kai atsirado namie siuvimo mašina, lengviau įgyvendindavau savo idėjas. Kelios lėlytės atsirado per internetinius draugus – jie duodavo užklausą, o aš siūdavau“, – patirtimi dalinosi vienuoliktokė. Pirmoji paroda Ateitis dabartiniams vienuoliktokams dabar tokia neaiški, tad Emilija atviravo, jog daug laiko atima mokslai ir kitiems darbams laiko lieka vis mažiau. „Siuviniams laiko lieka nedaug, tačiau, jei pajaučiu įkvėpimą, galiu siūti ir naktį. Tikiu, kad šio užsiėmimo nemesiu, bet tai nebus mano profesija“, – įsitikinusi pašnekovė. Apie parodą ji pati nepagalvojo – šią idėją jai pasiūlė Pranciškonų gimnazijos socialinė darbuotoja Laima Kareivienė. „Ji pamatė kelias lėlytes ant mano kuprinės, džiaugiausi, kad mano pomėgis buvo pastebėtas ir įvertintas. Tai buvo pirmoji mano paroda, anksčiau dalyvavau tik piešinių konkursuose“, – apie naują potyrį užsiminė Emilija. Parodoje galite pamatyti vieną didžiausių jos darbų, kuris vaikystėje jai buvo kaip pagalvė ir kambario puošmena. Su laiku darbeliai mažėjo, darėsi kruopštesni, su daugiau detalių. Jie yra moksleivės piešinių, sugalvotų veikėjų kopijos.
Marija KALNIŪTĖ
„P. n." akademijos narė
|
|
