Tvirti žingsneliai svajonių scenos link

Saulė ir Airida (kairėje), nuo trejų pradėjusios jaukintis sceną, su mokytoja Daiva pasiekė puikių rezultatų.

Kretingos lopšelio-darželio „Žilvitis“ ugdytinės Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – dar tik priešmokyklinukės, bet jau, galima sakyti, patyrusios dainininkės, dažnos viešnios įvairiuose renginiuose. O dabar jos išsikovojo dar ir galimybę dalyvauti legendinėje, šiemet jubiliejinėje 50 metų sukaktį mininčiame konkurse „Dainų dainelė“. Joms tai bus pirmoji „Dainų dainelė“, o jų meninio ugdymo mokytojai Daivai Samalienei šis konkursas jau nebe naujiena, ten išgyventas ir pergalės jausmas, kai jos ugdytinių duetas tapo laureatu.

Pastebimos ir kviečiamos

„Šiemet penktą kartą važiuosiu į Vilnių, paskutinėje „Dainų dainelėje“, kuri vyko prieš dvejus metus, tuomet ugdytas mergaičių duetas tapo laureatu. Kaip bus šiemet, nežinia. Bet džiaugiamės jau ir tokiu pasiekimu, juolab kad mergaitės yra matomos, kviečiamos į įvairius renginius ir čia. Joms tai puiki galimybė tobulėti“, – kalbėjo jaunųjų talentų gabumus lavinanti mokytoja Daiva.

O kalbant apie „Dainų dainelę“, akcentavo mokytoja, konkursas yra labai populiarus, laukiamas talentingų vaikų, mokytojų ir tėvų. „Su „Dainų dainele“ išaugo ne viena karta ir ne vienam dabar žinomam Lietuvos dainininkui tai buvo pirmieji žingsneliai einant į didžiąją sceną. Lopšeliui-darželiui „Žilvitis“ atstovaujantis duetas – Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – talentingos ir gabios mergaitės, daineles atliko dviem balsais, natūraliai, nes tai yra klasikinio dainavimo konkursas“, – patį konkursą ir pasirengimą jam apibūdino D. Samalienė.

Pradžių pradžia – darželyje

Pasiteiravus, ar sunku išmokyti tokius mažylius koncentruoti dėmesį, atsiminti visus dainų žodžius ir paruošti konkursams, mokytoja Daiva atviravo, kad būna visko, bet jai pačiai darbas teikia malonumą, tad ji geba susitarti su savo ugdytiniais ir net pasiekia didesnių ar mažesnių pergalių.

„Daina mus lydi visą gyvenimą. Pradžių pradžia prasideda vaikystėje, darželyje. Dainuoti mokomės nuo trejų metų ir jau tada išryškėja mažieji talentai. Vėliau priklauso jau nuo darbo, įgūdžių, patirties per koncertus, festivalius ir konkursus patiriamo tobulėjimo, laisvumo, drąsos. Dirbant su vaikais ieškau gabių muzikai vaikų, siekdama ugdyti vaikų meno ir kūrybos poreikį, puoselėju akademinio dainavimo tradicijas, meninę saviraišką, įvaizdį. Ilgas pedagoginio darbo stažas duoda savo vaisių, džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais, dalyvavimu visuose miesto renginiuose, konkursuose, festivaliuose“, – apie savo įdirbį kalbėjo D. Samalienė.

„Kaip jūs mus suradote?“

Saulė ir Airida jau rugsėjo mėnesį keliaus į mokyklą, tad smagus laikas, praleistas darželyje, liks prisiminimu. Jos, kaip ir dauguma mokytojos ugdytinių, dainuoti pradėjo nuo trejų metų. Pastebėjo jas abi Daiva toje pačioje grupėje ir pabandė sukurti duetą.

„Kartą jos manęs klausė: mokytoja, kaip jūs mus suradote? Dabar jos viena be kitos nebegali, neišskiriamos draugės, – šypsojosi mažųjų mokytoja. – Labai sunku surasti dueto porininkes, kad derėtų balsas. Džiaugiuosi, kad mums pavyko sukurti gražų duetą, mergaitės yra kviečiamos į įvairius renginius mieste, mokyklose. Žinoma, neišvengiame jaudulio, tai labai pasireiškia prieš pasirodymus. Net nebūčiau pagalvojusi, kad mergaitės gali taip jaudintis, nes šiaip atrodo drąsios“.

Meninio ugdymo mokytoja apgailestavo tik dėl to, kad mergaitės jau rugsėjį iškeliauja į mokyklą, vadinasi, ji nebegalės padėti joms toliau tobulėti, tai darys jau kiti mokytojai. „Tėvai jau užrašė jas į Pranciškonų gimnaziją, ten iškart sulaukė kvietimo dainuoti chore. Džiaugiuosi, kad vaikai yra pastebimi ir matomi jų talentai“, – dalinosi mokytoja.

Noras dainuoti buvo didesnis už baimę

Kaip pasakojo mokytoja, Saulę ji pastebėjo anksčiau, Airidą – kiek vėliau. „Saulė buvo drąsesnė, o Airida buvo labai jautri. Kai jos buvo penkerių, pradėjome dalyvauti ir konkursuose. Tada, pamenu, Airida susijaudino, ėmė verkti. Ieškojau, kuo pakeisti, visada turiu numačiusi kitų dainininkų. Žinau, kad taip gali būti, juk vaikai, be to, dažnai ir suserga. Bet atsitiko taip, kad Airida pati man pasakė, kad nori dainuoti – pačiai atėjo suvokimas. Įveikė savo baimę ir dabar drąsos netrūksta“, – pasidalijo mokytoja Daiva.

Tam, kad būtų pasiektas rezultatas, reikia ir daug dirbti. D. Samalienė pasakojo, kad kasdien repetuoja, jeigu ligos nepuola. „Šiaip esu griežta, išsireikalauju, kad viskas eitųsi gerai, – nusišypsojo mokytoja, kuriai mokinukės ne itin pritarė. – Kad mergaitėms neatsibostų, tenka parinkti vis kitas daineles, įvairius stilius išbandyti. O jos gi vaikai, nori žaisti. Net į lauką kartais neleidžiu, kad nesušaltų, nesusirgtų.“ O iš tiesų mokytoja pripažįsta, kad jai nereikia bartis, metams bėgant jai su vaikais darosi vis lengviau susitarti.

Pasiteiravus, ar vaikams būtinas įvertinimas, mokytoja priminė ir psichologų žodžius, kad kiekvienam vaikui reikia patirti sėkmę, kad jis labiau savimi pasitikėtų, nebijotų siekti tikslų. Prie sėkmės prisideda ir tėvai.

„Pavyzdžiui, šių mergaičių mamos yra tiesiog nuostabios. Viskuo rūpinasi, prisideda prie mergaičių sėkmės kuo tik gali, o ir mergaitės labai susidraugavo“, – tėvų rūpesčiu ir užsimezgusia draugyste pasidžiaugė mokytoja.

Giedrė PETKEVIČIŪTĖ

„P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)