|
|
|
Maloniškiai. Naujam gyvenimui atgimęs kaimas
Kelio Darbėnai–Skuodas kairėje pusėje tarp Auksūdžio ir Nausėdų įsikūręs nedidelis Maloniškių kaimas skaičiuoja jau ketvirtą savo amžiaus šimtmetį. Prieš 30 metų jis buvo panaikintas, o vardas išbrauktas iš gyvenviečių sąrašų ir žemėlapių. Tačiau į tėviškę sugrįžus Juozui Gadeikiui, mūsų laikais kaimas atgimė ir tarsi feniksas iš pelenų pakilo naujam savo istorijos skrydžiui. Apie ištakas Maloniškių kaimas susiformavo dviejų XVII–XVIII a. Auksūdžio kaimo apyrubių – Maloniškių ir Jurgutiškių – teritorijoje. Pirmosios apyrubės vardo kilmė nėra aiški. Galimi du jos variantai: Maloniškiai reiškia vietovę, kurioje yra malonu gyventi, arba vietovardis kilo iš asmenvardžio Malonis (Malonė, Malonius). Panašų pavadinimą – Maloniškis – Lietuvoje turėjo 1986 m. panaikintas viensėdis Anykščių rajono savivaldybės Debeikių seniūnijoje. Jurgutiškiams vardą davė pirmoji apyrubės naujakurių Jurgučių šeima. Šios šeimos palikuonių XVIII a. II pusėje jau nebebuvo. Tačiau maždaug nuo 1860 m. Jurgučiai vėl minimi tarp Maloniškių valstiečių, o gyveno buvusioje Jurgutiškių apyrubėje pasistatytoje sodyboje.
Maloniškių kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su jau minėto Auksūdžio praeitimi. Nuo XV a. čia plytėjo Auksūdžio kaimo žemės, kurios buvo Palangos seniūnijos seniūno administruojamų didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdų dalis. Žemdirbystei tinkamoje valstybinėje plėšininėje žemėje Auksūdžio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje XVII a. II pusėje–XVIII a. pr. susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės, t. y. už valakais išmatuotų kaimo ariamos žemės sklypų esantys apibrėžtą teritoriją turintys dirbamos žemės plotai. Maloniškių apyrubė nuo ribos su Laukžemės dvaro Žynelių ir Pelėkių kaimais tęsėsi palei Darbėnų dvaro Nausėdų kaimo pietvakarinį kraštą beveik iki pat Auksūdžio–Nausėdų kelio. Pietuose ji ribojosi su Auksūdžio Plikių ganyklomis ir Jurgutiškių apyrube, įsiterpusia tarp minėtų ganyklų, Auksūdžio Naginalių ariamo sklypo ir Pelėkių kaimo.
Abiejose apyrubėse XVIII a. II pusėje stovėjo trys vienkieminės sodybos. Maloniškių pietvakariniame pakraštyje dešiniajame Narštupio krante gyveno Stanislovas Skripkauskas. Į pietus nuo jo sodybos, jau Jurgutiškiuose, šeimininkavo Jurgis Mockevičius, žemę nuomojęsis Maloniškiuose. Jurgutiškių pietvakarinėje dalyje, į vakarus nuo Narštupio, stovėjo šioje apyrubėje šeimininkavusio Juozapo Joskaudo sodyba. Aplinkui sodybas plytėjo ariamos dirvos. Į vakarus nuo jų, iki pat Laukžemės dvaro valdų, driekėsi šienaujamos pievos, o į rytus – medžiais apaugusios bendrosios Auksūdžio, Maloniškių ir Jurgutiškių ganyklos, vadinamos Plikėmis. Apyrubėse kūrėsi turtingesni valstiečiai, kurie galėjo sau leisti samdyti darbo jėgą plėšininei žemei įdirbti. Jie, kaip ir visi Auksūdžio žemdirbiai, už išsinuomotą žemę Palangos seniūnui mokėjo činšą, o valstybines prievoles atliko Darbėnų dvare.
Dirbtą žemę leido išsipirkti 1775–1782 m. Palangos seniūnijai su Darbėnų dvaru tapus privačia Masalskių (vėliau – Niesiolovskių, Tiškevičių) valda, jos valstiečiai tapo baudžiauninkais. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės buvo sujungtos ir pavadintos Maloniškių užusieniu. Tuo pat metu Maloniškiai prarado rytinę žemių dalį, kurioje įsikūrė Ežkepių užusienis. 1810–1827 m. Maloniškiuose gyveno Adomo Aleksandravičiaus, Jono Balcevičiaus, Tado ir Jono Balčių, Jurgio Diervianskio, Tomo Gadeikio, Antano Gricevičiaus, Jono Gričelio, Aleksandro Grigalausko, Mykolo Marcinkevičiaus, Mykolo Martinkaus, Jono Paukščio, Antano ir Motiejaus Simonaičių, Pranciškaus Simutavičiaus, Pranciškaus Tiškaus, Antano Stankevičiaus, Mykolo Valučio, Petro Venckaus, Mikalojaus Žebrausko ir Antano Želvio šeimos. Iš dvaro išsinuomotuose ūkiuose šeimininkavo Grigalauskų, Gricevičių, Simonaičių, Gadeikių šeimos, o kiti buvo šeimyniškiai: samdiniai, trobelninkai, įnamiai, išimtininkai ir pan. Antanas Želvys buvo evangelikas liuteronas, o Antanas Gricevičius – bajoras. Apie pastarojo bajorystę liudija bažnytinių metrikų knygose sutinkama prie pavardės prirašyta lotyniška santrumpa „GD“ (Kilmingasis ponas). Panašu, kad bajoriškų aspiracijų turėjo ir Motiejus Simonaitis su žmona Emilijona Venclovaite, kurių antrojo kūdikio krikšto metrikoje abiejų tėvų pavardės 1826 m. sulenkintos: „Simonowski“ (Simonauskas) ir „Węsłowska“ (Venslauskaitė). XIX a. I pusėje carinė valdžia palei Maloniškių ir Ežkepių ribą nutiesė naują, strategiškai svarbų kelią, vedantį nuo Skuodo pro Darbėnus Prūsijos karalystės pasienyje įsikūrusios Kretingos link. 1865–1872 m. Maloniškių užusienį sudarė jo šiaurinėje ir pietinėje dalyje stovėjusios dvi sodybų grupės, kuriose buvo po tris kiemus. Pradėjus 1861 m. baudžiavos panaikinimo reformą, Maloniškių užusienio valstiečiai buvo priskirti Darbėnų valsčiaus Auksūdžio arba Nausėdų seniūnijos Nausėdų kaimo bendruomenei. Jie gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą žemę. Pirmasis 22 dešimtines žemės 1872 m. išsipirko Juozapas Jurgutis, o kiti už įsigytą žemę mokėjo grafui Juozapui Tiškevičiui išperkamuosius žemės mokesčius.
Likimai: vieniems vestuvės, kitiems mirtys XIX a. II pusėje–1917 m. Maloniškiuose gyveno Jurgučių, Gadeikių, Petreikių, Simonaičių, Šleinių šeimos su samdiniais ir įnamiais. 1877–1914 m. Darbėnų bažnyčioje susituokė 23 kaimo jaunavedžiai: 15 nuotakų ir 8 jaunikiai. Šešios nuotakos nutekėjo į Auksūdį, Lenkimus, Sausdravus, Nausėdus, Klibius ir Darbėnų miestelį. Tarpusavyje aukso žiedus sumainė 8 Maloniškių sutuoktiniai. Į nuotakos Emilijos Jurgutytės ūkį 1884 m. iš Grūšlaukės atsikėlė Vincentas Šleinys, o po trejų metų jam mirus, 1888 m. našlę vedė ir jos ūkyje šeimininkauti ėmėsi Juozapas Petreikis iš Tūbausių. Šeimos buvo gausios. Jose 1861–1921 m. gimė 60 vaikų: 34 berniukai ir 26 mergaitės. Juozapas ir Skolastika Jurgučiai 1883–1893 m. susilaukė 5 naujagimių, Antanas ir Ona Simonaičiai 1901–1917 m. – 10 vaikų, Mykolo ir Onos Gadeikių šeimoje 1883–1897 m. pasaulį išvydo 8 sūnūs ir 3 dukros. Emilija Jurgutytė 1885–1909 m. pagimdė net 16 vaikų: nuo pirmojo vyro Vincento Šleinio – 3 sūnus, o nuo antrojo vyro Juozapo Petreikio – 7 sūnus ir 6 dukras. 1902 m. užusienyje buvo 34 gyventojai. 1879–1917 m. į amžinybę buvo išlydėtas 31 velionis: 14 suaugusiųjų ir 17 vaikų. Dažniausia vaikų mirties priežastimi tapdavo viduriavimas, skarlatina ir krupas, rečiau – karštinė, džiova ir silpnumas. Suaugusiųjų gyvybes nusinešdavo plaučių ir vidurių uždegimai, džiova, astma, rečiau – širdies ligos ar augliai. Skaudžiausi 1880–1885 m. buvo Simonaičių šeimai: 1880 ir 1882 m. mirė dukterys Ona ir Cecilija, o 1885 m. – abu mergaičių tėvai: 40-metė motina Ona Bendikaitė-Simonaitienė ir 46-erių metų Jonas Simonaitis, palikdami vaikus Joną, Antaną, Praną, Vitalį, Antaniną ir Petronelę. Mirtis smarkiai išretino gausią Mykolo ir Onos Gadeikių šeimą, 1881–1890 m. pasiimdama šešis iš 11-kos vaikų. Šalia vaikų 1912 m. Darbėnų kapinėse atgulė ir abu 52-mečiai tėvai, palikę sūnų Vladislovą, dukteris Marijoną ir Barborą Gadeikius. Giltinė neaplenkė ir Emilijos Jurgutytės-Šleinienės-Petreikienės šeimos. 1887 m. palaidojusį pirmąjį vyrą Vincentą Šleinį, 1892 m. ji neteko trijų vaikų: su pirmuoju vyru susilaukto jauniausiojo sūnaus Adolfo Šleinio bei su antruoju vyru susilauktų vyriausiųjų vaikų Juozapo
Nikodemo ir Emilijos Petreikių. Buities paveikslas Apie 1915 m. Maloniškiai tapo savarankišku kaimu, priklausančiu Darbėnų valsčiaus Nausėdų seniūnijai. Jame 1895–1918 m. buvo 4 kiemai, o 1923 m. registruoti 6 ūkiai su 37 gyventojais. Atskiros kaimo vietovės turėjo savo vardus. Šiaurinėje dalyje už sodybų buvusi ariama žemė vadinta Daržalėmis, už kurių driekėsi Užkalnės – krūmais apaugusios pievos, bei Sūriu ir Guziku vadinami ariami laukai. Šiaurės rytų pusėje buvo Aptvaralės – krūmais apaugusios pievos. Rytuose prie Darbėnų–Skuodo vieškelio plytėjo ariamas Šilynalis, kuriame seniau augęs miškas. Šalia buvo Užkylos pieva, o arčiau sodybų – Tarpeliais vadinama tarpais pelkėta pieva. Pietrytinėje dalyje, prie vieškelio, plytėjo Plikės – pievos ir ganyklos, apaugusios krūmais. Vakarų pusėje už sodybų driekėsi Ramoniškės pieva, Daržaliais vadinta ariama dirva bei Tiltiškės – ariama ir pievų žemė. 1926 m. pradėta vykdyti Lietuvos žemės reforma. Jos metu panaikintos ir valstiečiams išdalintos bendrosios paskirties naudmenos – ganyklos, pievos ir miškai, o visa žemė išskirstyta vienkieminiais ūkiais. Galutinai žemės reforma šiame nedideliame kaime buvo baigta tik 1942 m. Tarpukariu gyveno 5 ūkininkų šeimos: Juozas, Kazimiera, Emilija ir Stanislovas Jurgučiai, Barbora ir Pranas Petreikiai, Emilija ir Vladas Gadeikiai, Ona ir Antanas Simonaičiai, Ona ir Stasys Strakšiai. Žemdirbių sodybos buvo vienkieminės, o jų pastatai mediniai, vienaukščiai, šiaudiniais stogais, statyti XIX a. II pusėje–XX a. pr. Tipiškiausia buvusi Jurgučių sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas (troba), svirnas (klėtis), svirnelis (klėtelė), U formos tvartas (staldas), kluonas (jauja), žardai (žardenė), malkinė (medininkas), vežiminė (vazaunė) ir kalvė su kitame gale įrengta ublade duonai kepti. Sodyboje buvo 4 šuliniai: du maistui ruošti ir du gyvuliams girdyti. Pagrindiniai pastatai – troba ir abi klėtys – buvo sustatyti apie gerąjį kiemą. Troba buvusi dvigalė, su mūriniu kaminu ties viduriu ir abipus jo esančiomis ūkine ir gerąja priemenėmis. Kamine veikė virenė su atviru židiniu, kurioje buvo verdamas valgis, rūkoma mėsa. Rytinėje pastato pusėje buvo įrengtos kapitaline išilgine siena atidalytos šeimyninė ir geroji troba. Šeimyninėje troboje valgė, miegojo ir ilgais rudens–žiemos vakarais darbavosi šeimyniškiai. Geroji troba buvusi skirta svečiams priimti ir svarbiems šeimos susibūrimams. Šeimyninė troba susisiekė su šeimininkės alkieriumi – gimdyvės ir vaikų patalpa, iš kurios patenkama į su gerąja troba susisiekiančiu šeimininko arba geruoju alkieriumi. Vakarinėje namo dalyje gerojo kiemo pusėje buvusi lunginė karšinamiems šeimininkų tėvams ar suaugusioms dukroms gyventi, o užduralio pusėje – priešininkė maisto atsargoms ir namų apyvokos daiktams laikyti. Pačiame vakariniame gale buvo pora kamarų pienui ir jo produktams bei podėliui laikyti. Gerojo kiemo pusėje, prie įėjimo į gerąją priemenę, stovėjo atviros gonkelės, pro kurias pasitikdavo ir išlydėdavo svečius. Didžioji klėtis stovėjo priešais trobą, kitapus kiemo. Ji buvusi penkių kamarų, skirtų grūdams, maisto produktams saugoti ir samdiniams miegoti. Mažoji, dviejų kamarų, klėtelė drabužiams, kraičiui laikyti bei bernams (vaikiams) miegoti buvusi kiemo vakariniame pakraštyje. Tvartai, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai stovėjo atokiau nuo trobos. Gerąjį kiemą juosė ir nuo naminių paukščių bei gyvulių saugojo žiogrių, o ūkinį kiemą ir daržus – pusgulstinė arba gulstinė tvoros.
Valdžia panaikino, ūkininkas sugrąžino Tarpukariu kaime virė įprastas gyvenimas: žmonės ne tik dirbo kasdienius darbus, bet ir kūrė šeimas, gimdė vaikus, lydėjo į paskutinę kelionę artimuosius. Darbėnų parapinėje bažnyčioje 1920–1938 m. registruotos 5 santuokos, kurių metu tuokėsi Maloniškių gyventojai Kazimieras Petreikis, Stanislovas Strakšys, Ona, Kazimiera ir Magdalena Simonaitytės. Nuo 1918 iki 1939 m. su šiuo pasauliu atsisveikino 20 asmenų: 11 vaikų ir 9 suaugusieji. Vaikai mirė nuo kokliušo, difterito, epilepsijos, diarėjos, silpnumo, vidurių ir nežinomų ligų, suaugusieji – nuo šiltinės, difterito, džiovos, širdies, galvos ir nervų ligų, o dažniausiai – nuo senatvės. Mirusiųjų ilgam nešarvodavo: 8 asmenys palaidoti kitą dieną po mirties, o 10 – po dviejų dienų. Tik Petronelės Gadeikienės gausi jos šeima – vyras Vladislovas Gadeikis su vaikais Vladislovu, Konstantinu, Ona, Petronele, Elvyra ir Stanislova – gedėjo tris dienas. Pirmosios sovietų okupacijos metais sudarant Darbėnų valsčiaus Žemės fondą, 1940 m. valstybė kaime nusavino 13,17 ha dirbamos žemės: iš Antano Simonaičio – 3,97 ha, Kazimieros ir Emilijos Jurgutyčių – 6,21 ha, Juozo ir Stasio Jurgučių – 2,99 ha. Ruošiantis masinei žemės ūkio kolektyvizacijai, 1949 m. į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta 11 asmenų: Prano Petreikio šeima ir Juozas Jurgutis su seserimis Kazimiera ir Emilija. Pranui Petreikiui grįžti iš Sibiro nebuvo lemta, o kiti tremtiniai paleisti 1956–1958 m. Be šeimininkų likusios Prano Petreikio sodybos tvartus Darbėnų valsčiaus darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1950 m. nusprendė nugriauti ir medžiagas parvežė į Darbėnus gaisrinės statybai. Likę ūkininkai su šeimomis buvo priversti įstoti į Liudo Giros kolūkį, kuris vėliau prijungtas prie Darbėnų kolūkio. Sovietmečių kaimas iš pradžių priklausė Nausėdų, o nuo 1954 m. – Darbėnų apylinkei. Kaip ir daugelyje apylinkės kaimų, įsibėgėjus kolūkinių dirbamų laukų plėtrai ir vienkiemių naikinimui, Maloniškių populiacija smarkiai krito. 1959 m. kaime buvo registruoti 33 žmonės, o po 20-ties metų buvo belikusi vienintelė gyventoja. Po melioracijos beliko pora sodybų, kurios buvo priskirtos Auksūdžiui, o Maloniškiai 1984 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku panaikinti. Kaimą XX a. pab. atkurti ėmėsi jame gimęs ir užaugęs Juozas Gadeikis. Atgavęs tėviškės žemę ir ėmęs joje ūkininkauti, jis pasirūpino atgauti ir senąjį Maloniškių vardą. Tikslinant gyvenamųjų vietovių ribas, 2016 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Maloniškių ribos buvo išplėstos, tačiau pietinė kaimo dalis – istoriniai Jurgutiškiai – liko Auksūdžiui.
Pateko į Rumšiškių etnografijos muziejų Šiandien Maloniškiams priklauso 129,08 ha dydžio žemės plotas su dviem sodybomis. Lygius kaimo laukus vagoja keletas melioracijos kanalais paverstų upelių, kurių pora teka Kulšės link, o Narštupis vandenis neša į Darbą. Iš vakarų ir pietų kaimą supa buvusiose pievose užaugęs Maloniškių miškas. Kaimo praeitį mena miške stūksantis legendomis apipintas ledynų iš Skandinavijos atvilktas masyvus, 3,65 x 3 m dydžio, granito riedulys – Velnio akmuo. Aplink jį seniau plytėjo Ramoniškės pievos, kuriose gyvulius ganę piemenys mėgo rinktis prie akmens žaisti. Pasakojama, kad jiems mušant tekinį sekmadieniais per sumą nežinia iš kur pasirodydavo ir žaisti įsipiršdavo vokietukas – jaunikaitis su cilindru ir fraku. Su juo žaisdami, piemenys pralošdavo ne tik pinigus, bet ir gyvulius. Gyventojai suprato, kad tas išdaigas krečia velnias, todėl kreipėsi į Darbėnų kunigą prašydami patarimo, kaip to nelabojo atsikratyti. Šis patarė sudrožti vokietukui tris kartus šermukšnio šakele. Piemenukams tai padarius, nelabasis, keldamas didžiulį triukšmą, paniro po akmeniu, kuris net suskilo. Nuo to laiko akmuo vadinamas Velnio akmeniu, o nelabasis daugiau piemenims nesirodė. Tik kartais per Sumą apsilankydavo kaime ir, šokinėdamas per tvoras, gąsdindavo vaikus. Akmens paviršiuje yra įvairaus dydžio įdubimų, kuriuos vieni laiko žmogaus, kiti – arklio, kiaulės ar velnio pėdomis. Važiuojančius keliu Darbėnai–Skuodas prie įvažiavimo į Maloniškius pasitinka apie 1993 m. pastatytas monumentalus meistro Tomo Mockaus sukurtas kryžius kaimui ir jo gyventojams atminti. Maloniškių kaimą, jo etninę kultūrą ir gyventojų buitį reprezentuoja 1968–1971 m. į Rumšiškėse įsikūrusį Lietuvos etnografijos muziejų perkelti vertingiausi Jurgučių sodybos trobesiai – troba, klėtis, klėtelė ir U formos tvartas, kurie tapo šio muziejaus Žemaitijos sektoriaus Darbėnų ūkininko sodybos branduoliu.
Julius Kanarskas
Kretingos muziejus
|
|
