|
|
|
Kuprinė
Pranciškonų gimnazijos abiturientas Tomas Valiūnas savo pirmąją knygą „Lažybos prie karsto“ parašė, kai jam tebuvo 16 metų, tuomet savo išjaustą kūrinį jis išleido nedideliu tiražu savarankiškai. Ilgai bandė belstis į leidyklų duris, kad jos sutiktų išleisti jaunojo rašytojo parašytą detektyvinę istoriją, kurių taip trūksta lietuviškų knygų lentynose. Nedrąsiai apie tai svajojo „Dar dabar sunku patikėti, kad mano pirmasis romanas, parašytas dar esant 16-os, ką tik buvo išleistas didžiausios Lietuvoje „Almos litteros“ leidyklos. Visada apie tai nedrąsiai svajojau, bet nuoširdžiai nemaniau, kad kada nors tai taps realybe. Labai dabar džiaugiuosi – pavyko tapti galbūt jauniausiu publikuotu rašytoju Lietuvoje bei galiu dalintis su žmonėmis puikiu detektyvu, nes būtent detektyvinių romanų labai Lietuvoje trūksta“, – savo pergale džiaugėsi Tomas. Kaip pasakojo jaunasis rašytojas, knygos kelias buvo tikrai ilgas – romaną „Lažybos prie karsto“ jis parašė užpraeitą vasarą. Knygos kelionė truko dvejus metus „Pirmiausia knygą išleidau nedideliu tiražu – savilaida, su „Junior Achievement“ organizacija kūriau nedidelį verslą iš to. Vėliau nusprendžiau pabandyti išsiųsti knygos rankraštį įvairioms Lietuvos leidykloms. Žinoma, iškart daugeliu atveju knyga nebuvo priimta, tačiau praėjusį pavasarį galiausiai pavyko įtikinti leidyklą „Alma littera“ išleisti šį detektyvinį romaną“, – pasakojo Tomas. Nuo to laiko vyko didesni knygos redagavimo ir ruošimo darbai. Taigi, visa knygos kelionė truko beveik dvejus metus. Tomas pasidalino, kad ateityje laukia galbūt dar vienas romanas. Jis jau parašytas, tačiau, žinoma, užtruks reikalai su leidyba. Garsių detektyvų stiliumi O skaičiusieji Tomo knygą negaili gerų atsiliepimų. „Tikrai Agatos Kristi lygio detektyvas!“ – skamba ir tokių įvertinimų. Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.
„Kuprinės“ informacija
Margaspalvės papūgėlės užkariavo Arijandos širdį
Kretingiškė Marijono Daujoto progimnazijos šeštos klasės mokinė Arijanda Varkulevičiūtė gyvena apsupta čirškiančio džiaugsmo. Jau ne vienerius metus jų namuose džiaugsmingai švilpauja įvairiarūšės papūgėlės. Su šeima puoselėja agapornių, nimfų ir banguotųjų papūgėlių veislyną, tad šiuo džiaugsmu dalinasi ir su kitais. Egzotiniai paukščiai – atsitiktinai Arijanda papasakojo, kad papūgėlės į jų namus atkeliavo visiškai neplanuotai, net nesitikint, kad taip staiga jos užkariaus kretingiškių širdis. „Pamenu, jog mamos draugė remontavosi namus ir paprašė pasaugoti jos augintas amadinas. Paskui mama ėmė atkreipti dėmesį į egzotinius paukščius ir socialinėje erdvėje, tad netrukus pamatė skelbimą, kad už saldumyną atiduodami „banguotukai“ (banguotosios papūgėlės). Taip pamažu paukščių draugija namuose didėjo, atsirado įvairių spalvų papūgėlių“, – pasakojo Arijanda. Šiuo metu jų namuose apsistojusios 32 papūgėlės ir jau, kaip pripažino pašnekovė, namuose darosi ankštoka, jau ieškoma didesnių namų, kad visiems būtų dar patogiau ir jaukiau. „Kai pati pirmoji papūgėlė atsirado mūsų namuose, aš tada dar mokiausi pirmoje klasėje. Kiek pamenu, truputį bijojau, kad gali įkąsti, kad kokį auskarą nugvelbs, nes labai mėgsta vis kažką čiuptelėti. O šiaip jos skaudžiai kanda, turi tokį įprotį kąsti po nagu, žino, kur skaudžiausia“, – nusišypsojo jaunoji papūgėlių savininkė.
Dizainerių renginyje patirtas malonumas sudėliojo ir ateities planus
Dažnai tarp žmonių užsimezga draugystė per kartu vystomą veiklą. Taip nutiko ir dviem meniškos prigimties merginoms – Miglei Matiukaitei ir Ulai Kalvytei, kurios šiemet baigs Palangos senąją gimnaziją. Merginos kartu ėmė kurti ir jau ne kartą pristatė savo drabužių liniją. Kaip abi pripažino, kurti – dar ne viskas: norint pristatyti kolekciją, tenka padaryti daug kitokių darbų, o ruošiantis būna visko, netgi barnių. Būta ir sunkumų, bet bendras tikslas nugalėjo Pirmasis merginų, kaip dizainerių, pasirodymas įvyko tradicinėje viso regiono jaunuosius menininkus kas dvejus metus suburiančioje jaunųjų dizainerių šventėje „Banga“, kurią organizuoja Palangos senosios gimnazijos dailės mokytoja Daiva Stonkuvienė. „Mano vyresnioji sesuo taip pat dalyvavo šiame renginyje su savo kolekcija, tad taip natūraliai išsivystė, kad ir aš patraukiau šia kryptimi. Iš pradžių kolekciją rengiau su kita drauge, bet likau viena, o galiausiai susipažinom su Ula, kuri taip pat meniška. Pagalvojom, kad būtų įdomu kažką kartu sukurti“, – apie užsimezgusią bendrystę pasakojo Miglė. Merginos pripažino, kad iš pradžių būta visko – ir išsiskiriančių nuomonių, bet galų gale jos suprato, kad puikiai papildo viena kitos idėjas. „Visada rasdavome bendrą kompromisą. Net nepradėdavom kažko daryti, kol nepasitardavome“, – patvirtino Ula. Iš pradžių merginos turėjo visai kitokią idėją, galvojo daryti kolekciją, kuri atspindėtų stichijas. Paskui išsirutuliojo kitokia mintis ir atsirado kolekcija „Uždaras vakaras“. Visas kolekcijos pristatymas – tarsi spektaklis. Laimei, merginos atskleidė, tarp pačių modelių, kurie padeda demonstruoti drabužius, atsiranda tokių, kurie padeda judesiais, ritmu, tad visi bendromis jėgomis siekia geriausio rezultato. „Sunkiausia būna su vaikinais, kad eitų ritmingai, kad kontroliuotų savo veidą. O daugiausiai streso būna prieš pat pasirodymus, nes visko būna: ir drabužius tenka taisyti, ir modelius reikia spėti padažyti, rūpintis, kad jiems kokių bėdų neatsitiktų. Bet viską pavyksta sutvarkyti“, – apie bendrą darbą pasakojo merginos.
Palangos senosios gimnazijos abiturientas Kristupas Kerulis šiemet paskutinį kartą dalyvaus jubiliejinėje „Dainų dainelėje – kartu su mokyklos durimis užsidaro ir šios. Gražus skaičius taps paskutiniu gražiu prisiminimu apie šį konkursą, kuriame vaikinas dalyvauja nuo mažumės. „Man „Dainų dainelė“ – ne darbas, ne rūpestis, o tiesiog šventė. Vykstu į šį konkursą visada kaip į gražią šventę“, – sakė Kristupas. Būgnai atsirado vaikystėje Kristupas papasakojo, kad muzika jį lydi visą jo gyvenimą. Jis pats savęs neatsimena, kad neužsiimtų muzikavimu. „Groju būgnais nuo pat gimimo, galima sakyti, visų pirma pradėjau barškinti puodais – tai buvo pirmieji mano būgnai, o paskui, kai visiems buvo aišku, kad muzika man labai patinka, atsirado ir būgnai“, – šypsodamasis pasakojo Kristupas. Tėvams pastebėjus, kad sūnus mielai imasi muzikavimo, užrašė į būgnų pamokas. Pasimokęs su mokytoju, vėliau Kristupas tobulėjo savarankiškai. Suskaičiavo, kad būgnais groja jau septintus metus. Mielai savo gebėjimą groti būgnais demonstruoja ir viešai. Jį nuo pat mažens, kai tik išmoko groti, kiekvienais metais galima pamatyti J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Mielai tuo užsiima iki šiol. Savo talentus muzikai laiko Dievo dovana K. Kerulis taip pat ir dainuoja. Jis teigė, kad užsiima viskuo kartu – mėgsta ir pagroti, ir padainuoti. „Visada mano gyvenime buvo ir būgnai, ir dainavimas, tai šiuos dalykus labai susiejau ir ta linkme ėjau pirmyn“, – sakė pašnekovas. Kad ir kaip Kristupas šias veiklas suvienijo, jos turi šiokių tokių skirtumų, kurie atrodo taip: grojimas būgnais yra jo pomėgis ir tuo pačiu darbas vasarą J. Basanavičiaus gatvėje, o apie dainavimą jis kalba visai kitaip – kiekvieną savaitę eina į vokalo pamokas ir mokosi dainuoti profesionaliai, taip pat lanko ir chorą, kuris jam teikia didžiulio malonumo.
Kai popieriuje nupiešti veikėjai atgyja lėlėmis
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Emilija Rimutytė Šv. Antano rūmų skaitykloje surengė savo kūrinių – kurtų lėlių – parodą „Skiautinukai“. Ji sutiko papasakoti, kaip atsirado mintys kurti lėles ir kodėl jai tai patinka. Pomėgį sužadino teta siuvėja Pomėgį kurti skudurines lėles, kaip pasakojo Emilija, ji pajuto dar vaikystėje, kai praleisdavo daug laiko prie siuvimo mašinos ir spalvingų medžiagų skiautelių. Tuomet jai kilo noras išbandyti save. „Susidomėjau šiuo pomėgiu anksti, nes turiu tetą, kuri yra siuvėja, visa mano vaikystė buvo supama siuvimo mašinų ūžesio ir įvairiaspalvių skiaučių“, – sakė Emilija. Skudurines lėles moksleivė kuria iš įvairiausių skiaučių. „Kartais perku padėvėtus rūbus, nes patinka medžiaga, kartais panaudoju savo šeimos nebereikalingus drabužius, rankines“, – atskleidė ji. Taip ji gali ne tik sukurti ką nors naujo, bet ir perdirbti nebereikalingas medžiagas.
Salantų gimnazijoje besimokanti šeštokė Saulė Narkevičiūtė – itin veikli. Ji ne tik rašo, groja, mėgsta skaityti ir dainuoti, bet ir labai subtiliai išreiškia meilę tėvynei, dalyvauja etnokultūrinėse veiklose. Paskutinis jos laimėjimas – eilėraščių ir esė konkurso „Švenčiu Lietuvą“, kurį organizavo Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, prizinė vieta. Kai dar nemokėjo rašyti Kovo pradžioje gimnazijos bendruomenė pasidžiaugė Saulės laimėjimu jau tradiciniame konkurse, kuriame dalyvavo per 600 mokinių iš Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklų. Salantų gimnazijos VI kl. mokinė Saulė savo 11–14 metų amžiaus grupėje pateko į laimėtojų gretas. Mokinės darbas įvertintas už kūrybiškumą ir meilę Lietuvai. Mokinę kurti paskatino Teksto kūrėjų klubo mokytoja Adelė Žeimytė. O kaip atsirado Saulei poreikis apskritai pradėti rašyti? Saulė pasakojo, kad jau nuo ankstyvos vaikystės ji ėmė bandyti savarankiškai kurti, dar net nemokėdama rašyti. „Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau „kurti“ spektaklius savo draugams. Kai dar nemokėjau rašyti, diktuodavau mamai – tai būdavo mano scenarijaus kūrimas. Atėjusi į darželį, draugams išaiškindavau, kaip vaidinti. Auklėtoja skaitydavo mano tekstus, o visa mūsų darželio grupė vaidindavo. Mano pačios kūryba ant popieriaus prasidėjo tik išmokus rašyti. Pirmi kūrinukai būdavo trumpi pasakojimai, o vėliau jie pradėjo ilgėti“, – apie savo pirmuosius bandymus papasakojo Saulė. Ji atskleidė, kad jos mylimiausias žanras – esė. „Per esė galiu perteikti savo brangiausias mintis ir išsakyti, kas man yra svarbu. Tuo pačiu galima meniškai išpasakoti visuomenės problemas. Galima pridėti metaforų ir meniškai aprašyti beveik bet ką. Kažkaip manau, jog man esė duoda pakankamai didelę laisvę minčių srautui išlieti ant popieriaus, bet taip pat stengiuosi per daug neišsiplėsti, nes tuomet nuobodu skaityti“, – kalbėjo Saulė, Salantuose savo kūrybiškumą ėmusi plėtoti prieš beveik penkerius metus, kai kartu su tėvais iš Vilniaus atvyko arčiau senelių salantiškių.
„Metų knygos rinkimuose“ rungiasi ir palangiškės knyga paaugliams
Jau devynioliktą kartą rengiamoje akcijoje „Metų knygos rinkimai“ paauglių literatūros kategorijoje varžosi ir palangiškės Agnesos Kenešytės-Gricės knyga „Purslai“. „Vis dar sunku apsiprasti, kai aplinkiniai mane vadina rašytoja. Po pirmosios knygos (2021 m. išleista knyga „Sulaukti aušros“ – red. past.) ilgai kračiausi šio titulo, bet po antrosios jau nebėra kur dingti… „Purslų“ istorija gimė, kai manimi patikėjo Klaipėdos miesto savivaldybė ir skyrė stipendiją rašymui. Nors finansavimas buvo skirtas kūrybai, o ne leidybai, nusprendžiau knygą išleisti savarankiškai mažu tiražu, kad istorija pasiektų Klaipėdos regiono bibliotekas ir jaunimas turėtų galimybę ją perskaityti. Net nekilo mintis, kad „Purslai“ gali tapti knyga-nominante Metų knygos rinkimuose...“, – papasakojo Agnesa. Iš esmės, kaip teigė autorė, tai istorija apie jauno žmogaus patiriamą spaudimą ir kovą prieš artimųjų primestus tikslus. Pagrindinė knygos veikėja – šešiolikmetė plaukikė Jogailė. „Nors apie plaukimą nusimanau nedaug, esu be galo dėkinga Simonui Biliui – plaukikui, olimpiečiui, pasaulio plaukimo čempionui, – kuris konsultavo šio sporto klausimais“, – padėkojo rašytoja. Ji prisipažino: sužinojus, kad „Purslai“ dalyvauja „Metų knygos rinkimuose“, apėmė dvejopi jausmai. „Pirmiausia apstulbau dėl tokio įvertinimo.
Tvirti žingsneliai svajonių scenos link
Kretingos lopšelio-darželio „Žilvitis“ ugdytinės Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – dar tik priešmokyklinukės, bet jau, galima sakyti, patyrusios dainininkės, dažnos viešnios įvairiuose renginiuose. O dabar jos išsikovojo dar ir galimybę dalyvauti legendinėje, šiemet jubiliejinėje 50 metų sukaktį mininčiame konkurse „Dainų dainelė“. Joms tai bus pirmoji „Dainų dainelė“, o jų meninio ugdymo mokytojai Daivai Samalienei šis konkursas jau nebe naujiena, ten išgyventas ir pergalės jausmas, kai jos ugdytinių duetas tapo laureatu. Pastebimos ir kviečiamos „Šiemet penktą kartą važiuosiu į Vilnių, paskutinėje „Dainų dainelėje“, kuri vyko prieš dvejus metus, tuomet ugdytas mergaičių duetas tapo laureatu. Kaip bus šiemet, nežinia. Bet džiaugiamės jau ir tokiu pasiekimu, juolab kad mergaitės yra matomos, kviečiamos į įvairius renginius ir čia. Joms tai puiki galimybė tobulėti“, – kalbėjo jaunųjų talentų gabumus lavinanti mokytoja Daiva. O kalbant apie „Dainų dainelę“, akcentavo mokytoja, konkursas yra labai populiarus, laukiamas talentingų vaikų, mokytojų ir tėvų. „Su „Dainų dainele“ išaugo ne viena karta ir ne vienam dabar žinomam Lietuvos dainininkui tai buvo pirmieji žingsneliai einant į didžiąją sceną. Lopšeliui-darželiui „Žilvitis“ atstovaujantis duetas – Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – talentingos ir gabios mergaitės, daineles atliko dviem balsais, natūraliai, nes tai yra klasikinio dainavimo konkursas“, – patį konkursą ir pasirengimą jam apibūdino D. Samalienė.
Pradžių pradžia – darželyjePasiteiravus, ar sunku išmokyti tokius mažylius koncentruoti dėmesį, atsiminti visus dainų žodžius ir paruošti konkursams, mokytoja Daiva atviravo, kad būna visko, bet jai pačiai darbas teikia malonumą, tad ji geba susitarti su savo ugdytiniais ir net pasiekia didesnių ar mažesnių pergalių. „Daina mus lydi visą gyvenimą. Pradžių pradžia prasideda vaikystėje, darželyje. Dainuoti mokomės nuo trejų metų ir jau tada išryškėja mažieji talentai. Vėliau priklauso jau nuo darbo, įgūdžių, patirties per koncertus, festivalius ir konkursus patiriamo tobulėjimo, laisvumo, drąsos. Dirbant su vaikais ieškau gabių muzikai vaikų, siekdama ugdyti vaikų meno ir kūrybos poreikį, puoselėju akademinio dainavimo tradicijas, meninę saviraišką, įvaizdį. Ilgas pedagoginio darbo stažas duoda savo vaisių, džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais, dalyvavimu visuose miesto renginiuose, konkursuose, festivaliuose“, – apie savo įdirbį kalbėjo D. Samalienė.
Gita Vaikėnaitė: „Muzika visada užims svarbią vietą mano širdyje“
Pranciškonų gimnazijos abiturientė Gita Vaikėnaitė pastaruoju metu daugiausiai galvoja apie būsimus egzaminus ir pasiruošimą jiems, tačiau didelę dalį jos gyvenimo užima ir muzika. Ji papasakojo apie savo stiprią aistrą muzikai ir kaip ji jai pagelbsti gyvenime. Ir, nors nesiekia jos sieti su savo ateities karjera, ji tikina, kad muzika visada išliks jos širdyje. Pavyksta išjausti dainos tekstą „Man muzika yra didelė dalis mano gyvenimo, muzikuoju, nes tai darydama jaučiuosi labai laiminga, be to, kartais tai padeda perteikti ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį“, – dalinosi mergina. Dainuoti Gita pradėjo jau nuo vaikystės, būdama vos 6 metų. „Dainuodavau su sese ir mama karaokė, įvairiausias dainas, ne tik vaikiškas. Atsimenu, kaip vaikystėje su mama „skraidydavom“ po namus klausydamos Mino „Netobulas angelas“. Man taip yra, kad, kai dainuoju, man pavyksta išjausti dainos tekstą, nes tekstą tarsi perleidžiu per save, pritaikydama jį savo gyvenime, kad dainą galėčiau perteikti kitiems“, – sakė abiturientė. Pašnekovė sakė, kad jai patinka įvairiausia muzika, bet labiausiai mėgstanti lyriką ir dainuojamąją poeziją. Jai labai patinka Lauros Remeikienės tekstai, nes ji jais daug pasako apie gyvenimą. O laisvalaikiu dar kartais į rankas mėgstanti paimti knygą, nors, kaip pati sakė, tam sunku atrasti laiko dvyliktoje klasėje. Taip pat pridūrė, kad vakarus mėgsta leisti su savo ją palaikančiu vaikinu.
Nuo riedlenčių iki medinių baldų
Palangiškis Motiejus Skalandžiūnas anksti pajuto, kas jam įdomu ir kokią veiklą norėtų tęsti ateityje. Ėmęsis ekstremalaus sporto dar būdamas vaikas, vėliau jis sumanė gaminti riedlentes, o kai jų poreikis sumažėjo, tuomet ėmėsi baldų. Iki šiol jo verslas sėkmingai klesti. O tai neliko nepastebėta ir Palangos bendruomenės, kuri jam įteikė Palangos jaunimo apdovanojimuose „Metų jaunojo verslininko“ nominaciją už iniciatyvumą ir jaunimo verslumo skatinimą. Stadione išsirutuliojusi verslo idėja Apie tai, kad Motiejus buvo nominuotas, jam pačiam buvo labai maloni staigmena. „Man net kilo klausimas, iš kur mane apskritai žmonės žino. Nepažįstami žmonės atidavė už mane balsus. Tad buvo labai malonu, kad mano veikla buvo pastebėta. Netikėjau iki pat paskutinės minutės, kad man atiteks ši nominacija“, – sakė 26-erių verslininkas. O jo verslo idėja išsirutuliojo, galima sakyti, dar paauglystėje, kuomet itin mėgo ekstremalųjį sportą ir daug laiko praleisdavo stadione, važinėdamas riedlente. Tuomet jis sugalvojo kurti kokybiškas riedlentes, kurios ilgai tarnautų, būtų patvarios. Paskui pašnekovas ėmėsi ir didesnių užsakymų – baldų. Žmonės pageidauja ir asmeniniam naudojimui, ir barams tinkamų baldų, jis taip pat gamina ir laiptus, tvoras.
|
|
