Juvelyrės kūryba panardina į akmenų gelmes

Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą.

Prabangūs akmenų vėriniai, tarsi atkeliavę iš istorinių kino filmų ar muziejų. Puoštis skirti išskirtinio ryškumo, drąsioms moterims, o parodose eksponuojami įrėminti kaip atskiri meno kūriniai. Tokie yra 66-erių kaunietės Jūratės Kalvaitienės darbai, eksponuojami vienos dienos parodoje „Gelmės“, kurios pristatymas įvyks šiandien, kovo 8-ąją, 16 val., Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Vėriniai pasakoja savas istorijas

J. Kalvaitienės paroda „Gelmės“, kurioje – keliasdešimt autorinių darbų, nuo 2021-ųjų jau apkeliavo kone visą Lietuvą, dar anksčiau buvo eksponuota Vilniaus meno galerijoje „Arka“, Kauno Raudondvario muziejuje. Galerijose eksponuotų kūrėjos autorinių darbų įsigiję viešnios iš Austrijos, Liuksemburgo, kitų Europos šalių, net kelis rinkinius – Sakartvelo ambasadorė Khatuna Salukvadzė. Apie J. Kalvaitienės kūrybinius pasiekimus savo paskutinėje laidoje „Ryto suktinis“ dar spėjo papasakoti šviesaus atminimo etnologė Zita Kelmickaitė.

J. Kalvaitienės akmenų kūrybos kelias driekiasi visą pastarąjį dešimtmetį, kaskart vis labiau drąsesnis, spalvingesnis, kol galop atvedė į kolekciją, kurios ir pavadinimas – „Gelmės“ išreiškia juvelyrės išmonės ir susikurtojo stiliaus brandą. Juvelyrė sakė šia savo kolekcija siekianti meno kūrėjo statuso.

J. Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais, kur pusbrangiai akmenys – granatas, kvarcas, turmalinas, oniksas, koralas, špinelis, labradoritas, tanzanitas, o taip pat – gintaras ir upiniai perlai tarytum pasakoja tam tikras kūrinių istorijas. Vėrinių pavadinimai – „Kleopatra“, „Afroditė“, „Degantis miškas“, „Pieno puta“, „Kalėdų žvaigždė“, „Gintarinė pakrantė“, „Miško pasaka“, „Virš debesų“ – jiems suteikia tam tikros prasmės, atspindi ir autorės filosofinį požiūrį į gyvenimą. Kartu suvokiant, kad papuošalai nėra skirti juos dėvėti kasdien, tik – ypatingomis progomis, o parodoje pristatyti labiau kaip eksponatai.

Kai kurie jų susiję su pačios autorės asmeniniais išgyvenimais: tamsių atspalvių vėrinys „Šokantys delfinai“ dedikuotas amžinybėn iškeliavusiam jos broliui Gyčiui – liūdnumu ir šalčiu jame dvelkia į vieną kūrinį sugulę labradoritas, dūminis kvarcas, tanzanitas ir perlai.

Jūratės Kalvaitienės vėriniai žaižaruoja įvairiomis spalvomis, skoningai parinktais jų deriniais ir pasakoja tam tikras kūrinių istorijas.

Išsirenka akmenį – favoritą

Pasak juvelyrės, pirmiausia gimsta kūrinys, o po to – jo pavadinimas, niekada nebūna vienodų darbų. Paklausta, kaip skirtingi akmenys taip išmoningai sugula į vieną kūrinį, kad, atrodo, kitaip nė negalėjo būti, kūrėja atsakė, kad šiame procese esama ir pragmatiškų dalykų: ji pirmiausia suskirsto akmenis pagal spalvas, po to iš jų išsirenka vieną – pagrindinį, kuris ir padiktuoja kūrinio idėją.

„Jaučiu iš akmenų sklindančią energiją, kuri tvyro aplinkui, ir yra ypač svarbi tam žmogui, kuriam kūrinys skirtas. Akmenys skleidžia savitą šviesą: juos fotografuojant, netgi pasimato visai kita spalva, susidaranti lūžtant spinduliui“, – kalbėjo J. Kalvaitienė.

Juvelyrė džiaugėsi esanti laiminga, kai jos darbai suteikia žmonėms malonumą, akmenų pažinimo džiaugsmą. Todėl sakė norinti dalintis ne vien tuo, ką sukūrė – jau pasiektu rezultatu, bet ir pačiu kūrybos procesu, ir, jeigu atsirastų, kas pageidauja, ji galėtų vesti edukacijas – norėtų pamokyti, kaip derinti akmenis, o ir tiesiog techninių kūrybos dalykų. Gal kažkam atrodo paprasta sujungti akmenis, tačiau, kūrėjos žodžiais, reikia ir matematinių žinių, ir įgūdžių – akmenis vėrinyje reikia išdėstyti taip, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, kad vieni nenusvertų kitų, o pats vėrinys gražiai ir taisyklingai gultų.

Ragino netaupyti savų talentų

Autorė neslėpė, kad šiais savo juvelyriniais dirbiniais ji jaučiasi jau pasiekusi tam tikrą ribą ir savotiškai išsisėmusi: „Nei kūriniai, nei žmogus nebūna vienodi – jie kaip tekantis vanduo, nes niekas nestovi vietoje. Mano kūryba – kaip vandens kaita, todėl ir parodos pavadinimas „Gelmės“ pasako, kad jau panirau tiek, kiek norėjosi, o gal tiek, kiek buvo duota.“

Dabartinėse J. Kalvaitienė vizijose – pradėti kurti interjero kompozicijas iš žmogui patinkančių akmenų: „Dievas davė man malonę pažinti akmenis, todėl norėčiau pabandyti iš jų kurti kažką kita. Norisi pačiai dalintis, o ir skatinu žmones tai daryti: netaupykime savo talentų ir gerumo – visi turime kažką ypatingo, kasdien sakykime gerus žodžius. Ateiname į žemę tam, kad atiduotume kitiems, atiduodamas ir pats gauni, o išeidamas paliksi kitiems – taip ir sukasi amžinasis gyvybės ratas“, – kūrėja išdėstė savo filosofinį požiūrį į gyvenimą.

J. Kalvaitienė neslėpė, kad kurti ir pati pradėjusi palyginti neseniai – prieš 9-erius metus, tačiau jos gyvenimas sukosi tarp kūrybingų žmonių: pagal specialybę ji – chemijos technologė, dirbo Dailės kombinate, vėliau siuvimo įmonėje. Jusdama savyje turinti kūrybinio potencialo, sau ir draugėms kurdavo paprastesnius papuošalus, kol brandžiame amžiuje ją paviliojo turtingas akmenų pasaulis. Ne per seniausiai juvelyrė dar pradėjo tapyti ir aliejumi.

• Rašyti komentarą (1)