Kristijonas Donelaitis ir jo Mažoji Lietuva

Kristijono Donelaičio kūrybos gerbėjai vos tilpo į Darbėnų biblioteką.

„Skaitydami Kristijono Donelaičio „Metus“, stabtelkim ir pagalvokim: ar ne apie mus parašyta? Argi nėra tokių ištraukų, kurios ir šiandien skamba itin aktualiai? Juk jeigu nepaseno trijulė Dievas / Žmogus / Gamta, tai ir Donelaitis nepaseno“, – paskaitą „Donelaitis ir jo Mažoji Lietuva“ apibendrino profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

Lietuvių grožinės literatūros pradininko kunigo Kristijono Donelaičio 310-osioms gimimo metinėms skirton popietėn Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filiale atvykusią Klaipėdos universiteto profesorę, tarptautiniu lygiu pripažintą baltistę, tiriančią Mažosios Lietuvos etninę kultūrą ir kalbą dr. D. Kiseliūnaitę, kurios darbai šiais metais buvo įvertinti Martyno Liudviko Rėzos premija, pristačiusi filialo vedėja Danutė Paulikienė pakvietė susitikimą pradėti nuo paties K. Donelaičio kūrybos. Jo poemos „Metai“ ištraukas itin gausiai susirinkusiems darbėniškiams skaitė Justė Beniušytė, Raimonda Černauskienė, Vilija Gelžinienė-Moncevičiūtė, Livija Grajauskienė ir bibliotekininkė Jurgita Anužienė.

Trumpai pristačiusi iki šiol lietuvių literatūroje nepranokto klasiko, kurio kūryba prilygo XVIII a. Europos literatūros kontekstui, biografiją profesorė akcentavo, kad pats K. Donelaitis, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijos pašonėje, rašė lietuviškai ir jo kalba artima Kybartų tarmei bei pagardinta senoviniais žodžiais. Ir prisipažino, kad klasiko kūrybą su amžiumi imi vis labiau suprasti. Tačiau ir mokykloje galima taip parinkti „Metų“ ištraukas, kad jos būtų suprantamos įvairaus amžiaus moksleiviams. Geriausia to iliustracija – spektaklis „Jau saulelė“ pagal poemą „Metai“, profesorės kurtas kartu su etnografiniais ansambliais „Alka“ ir „Vorusnėlė“. Jo ištraukas išvydo ir darbėniškiai. Beje, „Vorusnėlėje“ dalyvaujantys vaikai savo lietuvių kalbos mokytojas apstulbino, kai paklausti, kas jų labiausiai mėgstamas poetas, atsakė; „Donelaitis“.

Kalbėdama apie K. Donelaitį ir jo Mažąją Lietuvą D. Kiseliūnaitė atkreipė dėmesį, kad poetas kalba ne apie tai, ką mato pro dvaro langą, o apie tai, ką kartu su būrais išgyvena, apie patirtį ir džiaugsmus, apie vargus ir rūpesčius, tuo pačiu pateikdamas labai daug etnografinės medžiagos, kuri nuosekliai įsipina į jo kūrinio filosofinį audinį. Pastarasis gi remiasi tokiu trikampiu: Dievas / Gamta / Žmogus. Kaip kunigui K. Donelaičiui rūpėjo tikėjimo ir bedievystės problemos. Jis giria žmones už darbštumą ir dievobaimingumą, už papročių, kalbos išsaugojimą – tie būrai yra „viežlybieji“, ir ironiškai bara „nenaudėlius“, kurie girtauja, tinginiauja, mėgdžioja kitataučius, perimdami tokias ydas, kaip kortavimas ar lankymasis smuklėse. K. Donelaitis viską mato iš teologinės doktrinos pusės, juolab kad Mažoji Lietuva neatskiriama nuo protestantiškojo pagrindo, kuris čia yra itin stiprus. O štai etnografams K. Donelaičio kūryba svarbi ir įdomi tuo, kad joje atsispindi ne tik ano meto papročiai, bet ir aprašoma apranga, valgiai ir jo gamybos būdai – pavyzdžiui, net 15 kartų minimas šiupinys, įrankiai, mityba – nuo grybų rūšių iki brangvyno (taip vadinta degtinė), muzikos instrumentai.

„K. Donelaitį verta skaityti dėl daugybės priežasčių. O norint jį pamilti, nepakanka išsiaiškinti tarminius žodžius, reikia pajusti jų skonį, suvokti Donelaičio didaktiką, persunktą ironijos ir hiperbolių. Ir – nepameskime hegzametro, jo ritmas, muzika, melodija veda į tiesą ir į grožį“, – linkėjo profesorė D. Kisleliūnaitė.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)