Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kaip motinėlė Rūdaičiuose žlugtą skalbė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-01-25
Kolekcionuoti daiktus, domėtis jų istorijomis Sigitą Šimkutę-Kubilienę nuo mažumės skatina jos močiutė Elena Mažeikienė.

Rūdaičiuose ketvirtus metus rengiami originalūs etnokultūros renginiai, kuriuos šio kaimo žmonės žino kaip garsiuosius arbatvakarius, – vakar rūdaitiškiai sužinojo, kaip mūsų senolės skalbė žlugtą. Atskleisti šimtmečių istorijos puslapius, pažvelgti į lietuvių kaimo buitį, gyvavusius amatus sumanė Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė ir Kretingos meno mokyklos pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė.

Didžiausia pagalbininkė – močiutė

Į Rūdaičių kultūros centro salę susirinkę žmonės klausėsi, o vyresni patys prisiminė kaip, ligi atsirandant skalbimo mašinoms, skalbė mūsų kaimų moterys. Senuosius rakandus – skalbimo lentą, volą, lygintuvus – demonstravo nuolatinė arbatvakarių dalyvė Tado Daugirdos premijos laureatė kraštotyrininkė 78-erių Elena Mažeikienė iš Telšių rajono, Tučių kaimo. „Ji yra mano močiutė. Iš prosenelių paveldėtoje sodyboje prieš dešimtmetį ji įkūrė Mažeikų giminės muziejų. Močiutė visuomet labai entuziastingai padeda per renginius, pati atsigabena įdomių eksponatų. Ir šįkart ji atsivežė 1933 m. pagamintą ir sulopytą mano prosenelio skalbimo lentą iš savo vaikystės namų. Visiems buvo labai įdomu ne tik stebėti, kaip kiekviena šeimininkė skalbdavo, bet nustebino ir tai, kaip žmonės anksčiau tausojo daiktus, jei net lopė patogią lentą“, – kalbėjo renginio vedėja S. Šimkutė-Kubilienė.

Lenta su išpjaustyta data yra Sigitos prosenelio Leono Mažeikos dovana žmonai, gimus antrajam jų sūnui, pašnekovės seneliui Juozapui Mažeikai. Ta lenta buvo skirta velėti, trinti paklodes, stambius užklotus, vyriškus apatinius rūbus.

Iš Mažeikų muziejaus dar buvo atgabenti: metalinė velėtuvė ir kočėlai, kultuvė, anglinis lygintuvas bei paklodė, ant kurios išlikę inicialai ir data 1911 m.

Eksponatai iš giminės muziejaus

Pasak S. Šimkutės-Kubilienės, į jų šeimos muziejų iš pradžių patekę tik giminės namų apyvokos daiktai, vėliau juos pradėję nešti aplinkinių kaimų žmonės, – taip nebereikalingi seni rakandai suradę savą vietą ir tarsi atgiję tam, kad vėl būtų iškeliami į dienos šviesą. Sodyba, kur šie senoviniai daiktai saugomi – sena, šiemet jai sukanka 180 metų, – klėties staktoje įrėžti jos pastatymo metai –1839-ieji.

Vertingiausias eksponatas Mažeikų šeimos muziejuje, Sigitos žodžiais, yra jos proseneliui Leonui Mažeikai, buvusiam medkirčiui, įteiktas lentoje išraižytas apdovanojimas už gerą darbą. Taip pat – 1907 m. ranka rašytas prosenelio L. Mažeikos laiškas iš karo lauko savo gimdytojams Mortai ir Antanui Mažeikoms. Išsaugotos knygos, liudijančios kad giminėj buvę raštingų žmonių. Tai – 1867 m. D. G. Settegasto „Naudinga bittiu knygele“, kuria bitininkaudamas naudojosi Sigitos proprosenelis Antanas Mažeika. Ją parsisiųsdino iš Kauno, per Viekšnių paštą, – tai liudija išlikę kvitai.

Išlikę pluoštas senų giminės nuotraukų, audeklai, raštuoti rankšluosčiai, megzti, siuvinėti moterų rankdarbiai ir rakandai – vyti, pinti prie balanų šviesos.

Į Sigitos Šimkutės-Kubilienės rengiamus arbatvakarius įvairiomis temomis gausiai susirenka skirtingo amžiaus žmonės.

Skalbimas – sunkus darbas

Arbatvakario „Motinėlė žlugtą skalbė“ viktorinos, susijusios su tautosaka, nugalėtojai buvo apdovanoti originaliomis dovanomis – tradiciniais „kvartūgais“ su arbatos puodelių simboliais bei ūkišku muilu. Muilo gabalėlius su rusiškais įspaudais iš sovietmečio, kad šis kainavęs 23 kapeikas, išsaugojo rūdaitiškė Elena Šimkuvienė. Sovietmečio skalbimui naudotų daiktų atsinešė ir arbatvakario dalyvės Virginija Grikštienė bei Adelė Venckuvienė.

Rūdaitiškiai prisiminė, kad skalbimas buvęs sunkus darbas, ypač žiemos metu: prieš šimtmetį skalbta retai, 2–3 kartus per metus, dažniausiai prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas ar Sekmines.

Sukauptų ir vienu metu skalbiamų skalbinių kiekis buvo vadinamas žlugtu. Skalbdavo pelenų šarmu. Jį darė iš lapuočių medžių pelenų, geriausiai – iš beržo. Užplikydavo verdančiu vandeniu ir laikydavo dieną ar dvi, kol nusės pelenai ir pasidarys skaidrus, minkštas vanduo. Kitą dieną ištrindavo medine trintuve, drabužių likučius dar sudėdavo į katilą ir virindavo. Po to žlugtą nešdavo ar veždavo prie ežero, upės ir kultuvėmis pagalba skalbinius velėdavo, skalaudavo, kol išnykdavo šarmas. Sunkiausia būdavo išskalauti šarmą šaltame vandenyje.

„Teko girdėti, kaip skalbdama moteris, įlūžus ledui, paniro eketėn ir žuvo. Skalbimui buvo samdomos ir talkininkės. Po skalbimo dažnai moterys, sušalusios stingdančiame vandenyje, susirgdavo“, – dalijosi rūdaitiškės.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas