|
|
|
Žemaitijos krikštas: taikiai ar kalaviju
Šiais metais – gausu renginių, skirtų Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui paminėti. Kai kuriems „Pajūrio naujienų“ skaitytojams kilo minčių, ar išvis reikėtų šią progą švęsti, nes, jų manymu, krikštas į Lietuvą ir Žemaitiją atkeliavo ne taikiu būdu, o buvo atneštas per prievartą, kelią jam praskynus kalaviju.
Savo nuomones šia tema išsakė Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas BLUŽAS ir Vydmantų vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Darius PETREIKIS. Bažnyčia – ne vakuume
- Jau patys ordinų – Kryžiuočių ir Kalavijuočių – pavadinimai apibūdino jų žygių pobūdį. Kaip tikinčiam žmogui reikėtų vertinti šių absoliučiai priešiškų reiškinių – kryžiaus ir ginklo – buvimą vienas greta kito?
A.Blužas: - Nesu istorikas ir nepretenduoju į istorinę nuomonę. Tačiau Kunigų seminarijoje teologija buvo dėstoma istoriniame kontekste, nes Bažnyčia egzistuoja ne vakuume, o – gyvame pasaulyje. Besimokant man teko rašyti darbą apie Kryžiaus žygius, ir esu įsitikinęs, kad krikštas į Lietuvą atėjo savo laiku, kai tam subrendo situacija, kaip, tarkim, ir Nepriklausomybė - ligi tol nerealu buvo net svajoti apie tai. Istorijoje vyksta laikų ir įvykių kaita, kada būtina priimti svarbius sprendimus. Ir tai padarė mūsų valdovai Vytautas ir Jogaila, kariavę prieš kryžiuočius. Mūsų tautos pergalė prieš juos – tai ir Bažnyčios pergalė: nors kryžiuočiai ėjo grobti žemių, prisidengę kryžiumi ir gavę Popiežiaus palaiminimą, tačiau nebuvo jos draugai. 1414 m. žemaičių didikai nuvyko į Konstancos bažnyčios susirinkimą ir išdėstė poziciją, kad ordinas, puldinėdamas ir grobdamas žemes, trukdo krikštytis. Manau, kad ir pats Popiežius visų politinių niuansų negalėjo žinoti. Kryžiaus žygiai pirmiausia buvo svetimų žemių grobimas bei turto plėšimas, ir tik nedidelė dalis išlaisvinti Kristaus kapą į Palestiną ėjo iš idėjos. Tų laikų mentalitetą suprasti šiandien, įžengus į XXI amžių, yra gana sudėtinga. Krikščionybė dabar yra tikėjimas, o tuo metu – pilietybė, nes dar nebuvo nei Vokietijos, nei Prancūzijos valstybių, nebuvo nacionalinio mentaliteto. Tuo metu šiose šalyse galiojo tradicija: pirmas vaikas šeimoje paveldi turtą, antras – išeina į vienuolyną, o trečias – į riterius. Būtent taip ir formavosi riterių luomas, kuriam reikėjo susikurti gerovę, ir šis traukdavo į Kryžiaus žygius. Kai Šventojoje žemėje baigėsi Kryžiaus žygis, į ordinus susibūrę riteriai patraukė prie Baltijos. Žemaitija sekė paskui Vytautą
- Kaip Žemaitijos krikštą vertina pati Bažnyčia?
- A. Blužas: - Krikštą į Žemaitiją atnešė ne kryžiuočiai - juk jie jau buvo galutinai sutriuškinti Žalgirio mūšyje 1410 m., o krikščionys misionieriai 1413-1417 m., valdant Vytautui ir Jogailai. Ligi tol Žemaitija buvo Vytauto tėvo Kęstučio tėvonija, - abu jie buvo dideli autoritetai žemaičiams, todėl, pats apsikrikštijęs ir priėmęs Aleksandro vardą, Vytautas taikiai apkrikštijo ir žemaičių kraštą. Ligi tol Lietuvoje jau visa Panemunė buvo pristatyta Vytauto bažnyčių. Pagal tų laikų Europos mentalitetą, jeigu tikėjimą priima valdovas – karalius ar kunigaikštis, visa karalystė seka paskui jį. Krikštas į Žemaitiją atėjo būtent šiuo keliu - per savus valdovus. Ligi XIII a. lietuvių žemės nebuvo suvienytos, ir anksčiau, kaip kitos valstybės, priimti krikšto negalėjome. Vertinant iš krikščioniškos pozicijos, prievarta priimtas krikštas negalioja. Todėl, norint apkrikštyti, reikėjo turėti ir strategiją, ką puikiai išmanė Vytautas su Jogaila. Tai reiškė ir karūnos, kurią galėjo palaiminti tik Popiežius, ir integracijos į Europą siekis, ir Popiežiaus pagalbos - kaip garanto prieš karinę intervenciją - užsitikrinimas. Manau, jog neteisinga nuomonė, kai sakoma, kad žemaičiai krikštijosi tik dėl dalijamų baltų marškinių. Tradiciškai krikšto rūbas yra baltas, krikštijant žmogus į jį įvelkamas, - o kiek nuoširdžiai žmonės to norėjo, šiandien jau nebeatseksime. Nežinau, kam šiandien norisi tikėti, kad katalikybė Žemaitijoje įvesta kalaviju. Tuo metu visos tautos kariavo: karai ir žudynės, žemių grobimai buvo natūralus dalykas. Juk ir lietuviai vijo vikingus, grobė slavų žemes. Žinote, kad ir kiaules pradėjome auginti todėl, kad jų bandos, skirtingai nuo galvijų, nebuvo galima nusivaryti kaip karo grobio. Būtų išnykusi iš pasaulio žemėlapio
- O kaip to meto įvykiai vertinami istorikų?
D. Petreikis: - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) XIV a. Europoje bebuvo likusi vienintelė pagoniška valstybė, o į ordiną nuolat plaukė žemių ištroškę riteriai. Jeigu Lietuva nebūtų susivienijusi ir apsikrikštijusi, jos būtų laukęs toks pat likimas, kaip kitų baltų genčių – prūsų, kuršių, žemgalių – jie buvo nukariauti. Yra toks posakis: visi beginkliai pranašai žuvo, visi ginkluoti nugalėjo.
Žemaitijos krikštas ir taip suvėlavo, nes nebuvo išspręstas žemaičių priklausomumo klausimas: ir Vytautas, ir Jogaila, vedami savų tikslų, juos buvo atidavę kryžiuočiams. Tuo laikotarpiu virė politinės batalijos, mūsų valdovai nuolat tarp jų laviravo. 1399 m. buvo surengtas pirmas ir paskutinis Vytauto vadovaujamas, Popiežiaus palaimintas Kryžiaus žygis prieš Aukso ordą, kuriame išvien kovėsi LDK žemių pulkai ir kryžiuočiai. Šis žygis buvo pralaimėtas. Po Žalgirio mūšio Torūnės sutartimi Žemaitija buvo priskirta valdyti Vytautui ir Jogailai ligi gyvos jų galvos. Ir jau Konstancos bažnyčios susirinkime 1414 m. Vytautas apkaltino kryžiuočius, kad šie nesugebėjo apkrikštyti žemaičių, nepastatė nė vienos bažnyčios. Norėdami parodyti, kad ne ordinas, o LDK krikštija Žemaitiją, buvo gauti įgaliojimai Medininkuose – dabartiniuose Varniuose - įsteigti Žemaičių vyskupiją. Po Melno taikos sutarties 1422 m. Žemaitija visiems laikams atiteko LDK. Krikštas buvo tų laikų politika, dabartiniais terminais tariant, viešųjų ryšių akcija, kuri ilgainiui tapo istoriniu įvykiu. Jogaila su Vytautu per visą LDK skleidė žinią, kad šalis krikštijasi, ir riteriai su ginklu į šį kraštą nebevyko. Neopagonybė nebėra pagonybė D. Petreikis: - Tikrojo tikėjimo kaita įvyko tik per kelias kartas: nežinau, kas staiga turi įvykti žmogaus sąmonėje, kad sugriūtų jo vidinis pamatas. Yra istorinių žinių, kad pagonybė kai kur Lietuvoje išliko ligi XVI a. - Tačiau šiuo metu Lietuvoje vis populiarėja neopagonybė. Kaip šį reiškinį vertina Bažnyčia?
A.Blužas: - Neopagonybė nebeturi nieko bendro su tikrąja pagonybe: anksčiau žmonės buvo tamsūs, jiems trūko žinių, ir jie gamtos galiomis tikėjo iš širdies. Šiandien, manau, visi žinome, kas yra žaibas ir perkūnas, kaip jis susidaro, ir melstis jam būtų kvaila. Kita vertus, žmonės jau dūsta nuo civilizacijos pasiekimų, ilgisi gamtos, ieško ekologiškų produktų – kitaip sakant, nori grįžti prie šaknų. Kas jų ieško be pykčio ar įsiūčio, gerai – jis suras savo kelią. Ir čia mūsų, krikščionių, pozicija turėtų būti aiškiai išreikšta – skatinti mylėti gamtą, mokyti žmones į saulę, medį, upę žvelgti ne kaip į Dievą, o, pagal šv.Pranciškų, kaip į brolį ir sesę - kaip į nuostabius Dievo kūrinius. Į neopagonizmą, kuris persipynęs su Rytų religijų mokymais, žmonės dažnai įsitraukia neįsigilinę, pasidavę emocijoms. Iš esmės, jie, kaip ir naujieji naciai, iškelia save viršum kitų. Kitose Europos šalyse taip ryškiai nesu to matęs. Manau, jog mes tebesame labai giliai sužeisti sovietmečio, ir ne ten, kur derėtų, ieškome savasties. Paskui krikščionybę – Europos žinios
- Kokia Žemaitijos krikšto svarba visai Lietuvos valstybei?
D. Petreikis: - Istorine prasme, kalavijas visgi lėmė, kad krikštas atėjo į Žemaitiją, kuri yra Europos dalis, o situacija Europoje tuo metu buvo valdoma ginklu. Žemaitija vis vien būtų apkrikštyta – anksčiau ar vėliau, tačiau tam turėjo subręsti situacija. Kunigaikštis Gediminas 1341 m. bandė krikštytis, bet buvo nunuodytas. Paprasti žmonės laikosi senų tradicijų, jie nėra ta visuomenės dalis, kuriai reikalingos permainos. Jei jos ateina iš apačios – tai jau revoliucija, permainoms turėjo subręsti valdovas. Jei LDK valdovai būtų likę vieni, būtų neatsilaikę prieš ordiną, nuo jų būtų nusigręžusi Europa. Išvien su krikščionybe į Lietuvą atkeliavo Europos žinios ir palikimas: architektūra, menas, muzika, nes reikėjo statyti, puošti bažnyčias, formavosi raštas, pasklido švietimo idėjos. Pakito tradicijos: protingi kunigai taikėsi prie senųjų tradicijų ir pagonių šventes susiejo su krikščioniškomis, tarkim, Rasas – Jonines, Saulėgrįžos – Kalėdas, Žolinę - Švč. Mergelės Marijos paėmimą į dangų. Niekur nesu aptikęs, kad krikščionybė būtų kažką neigiamo atnešusi į Lietuvą. Tik pirmaisiais jos įsigalėjimo metais buvo supriešinta visuomenė, bet ryškių konfliktų šalyje nebuvo.
|
|
