Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Ieškojo prasmegusios pilies rakto

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2013-07-19

Vyresnės kartos imbariškiai dar atsimena, kaip vaikystės vasaras jie buvo pardavę, neva, piliakalnyje prasmegusios pilies rakto paieškoms. Karžygio šalmą savo forma primenantis Imbarės piliakalnis ir jo prieigos, Salanto upė bei jos slėnis jiems ir šiandieną tebėra slėpiningos vietos. Imbariškiai apgailestavo, kad dabar vykdomas europinis projektas „nuplikino” piliakalnio viršukalnę, visiškai pakeitė apylinkių vaizdą.

Imbariškai (iš kairės) Jurgis Dvarionas, Gražina Selkauskienė ir Aušra Dvarionienė susikrimtę dėl iškirstų šimtamečių ąžuolų, kurie priminė ne tik piliakalnio, bet ir viso jų kaimo istoriją.

Laukai – pilni dvasių

Piliakalnio prieigas ir jo viršukalnę aprodė Imbarės bendruomenės pirmininkė Aušra Dvarionienė kartu su vyru Jurgiu bei šio kaimo ūkininke Gražina Selkauskiene – šiedu Imabrės apylinkėse gimę, augę. „Esam išlandžioję kiekvieną kampelį, karstydavomės į viršukalnės ąžuolus“, - tvirtino abu. „Pakalnėje prie Salanto vingio buvo vieta, Kryžiaus sietuva vadinama. Ten stovėjo kryžius – labai senas, sutrūnijęs, be skersinio, matyt, kažkokio skenduolio atminimui statytas. Tėvai sakydavo, kad po juo pakastas raktas nuo prasmegusios pilies. Kas tą raktą suras, tam stebuklingos pilies durys atsivers, o kur ant kalno jos ieškoti, pats raktas pasakys. Mes, vaikai, tikėdavom, bėgdavom į Kryžiaus sietuvą to rakto ieškoti. Pusbrolis net specialiai per vasarą lobio ieškoti pas mus atvažiuodavo“, - prisiminė G.Selkauskienė.

Pati sietuva kažkokia paslaptinga, o laukai aplik ją - pilni dvasių ir laumių. „Vakarais viršum jos kyla rūkas, kuriame paskęsta apylinkės. Viena imbariškė yra pasakojusi, kaip sykį, jai einat karvių melžti, ant laukų nusileidęs toks klampus ūkas: kažkas tarsi gyvas baidė, gąsdino ir nuklaidino visai į priešingą pusę, nors vietos jai buvusios ligi panagių pažįstamos“, - pasakojo A. Dvarionienė.

Brangino viršukalnės ąžuolus

Pačioje piliakalnio viršukalnėje ošė meilės ąžuolai: „Kiek jaunų žmonių po jais prisiekinėjo meilę. Kiek čia yra įvykę visokių istorijų ir nutikimų“, - teigė J. Dvarionas.

Imbariškiai prisiminė ir vilniečio archeologo Vytauto Daugudžio vykdytus kasinėjimus: Jurgis per vasarą juose dalyvaudavęs. „Vaikams mokėdavo pinigų, bet leisdavo tik su šluotele paviršių šlavinėti, o radinius tyrinėdavo specialistai. Kiek visokių žalvario ir molio radinių esam aptikę“, - prisiminė J. Dvarionas. Suradęs senovinį žiedą, antrino Gražina, jos tėvas atidavęs jį Salantų muziejininkui Aleksui Gapanavičiui.

„Mums ši vieta – itin brangi. Čia vykdavo giminių, klasės draugų susitikimai. O per pastaruosius penkerius metus jau buvo tradicija tapusi pirmąjį liepos šeštadienį ant piliakalnio rinktis visam kaimui. Susieidavome 50 žmonių, o patį vyriausią kaimo gyventoją vyrai virvėmis užtempdavo į viršūnę“, - kalbėjo A. Dvarionienė.

Kiekvienas kaimo žmogus, uždėjęs ranką ant ąžuolo galiūno, duodavo priesaiką nepamiršti Imbarės žemės ir kasmet į ją atvykti. „Lyg negeras ženklas - pernai per priesaiką nugriaudėjo perkūnas, ir iš tiesų žaibas nukirto mūsų tradiciją susirinkti ant kalno, po senais ąžuolais“, - pastebėjo pašnekovai.

Šią vasarą neliko medžių galiūnų, piliakalnis visiškai plikas, o švęsti imbariškiai jau rinkosi kaimo vidury, prie bendruomenės namų.

Nuvalytas Imbarės piliakalnis primena karžygio šalmą.

Karžygiui piliakalnis nemielas

Dėl šios priežasties ir liaudies meistro Augustino Zaleckio Imbarės žemės istorijai atminti išdrožtas žemaičių karžygys šią vasarą iškilo ne piliakalnio viršukalnėje, o buvo pastatytas prie bendruomenės namų.

Karžygys stovi ant pakylos, vaizduojančios piliakalnį, ir žvelgia į tolį. „Tariausi su Kretingos muziejininkais dėl iliustracijų, kaip galėjo atrodyti to meto karžygys - jų nėra net internete. Šarvus turėjo tik kilmingi riteriai, metalo užteko tik iečių antgaliams, o paprasti kariai, manoma, dangstėsi odomis“, - bendruomenei dovanotą kūrinį apibūdino A.Zaleckis, pabrėžęs, jog jam šios vietos taip pat labai brangios, mat užaugęs Kalnalio kaime, kitapus Salanto.

Imbariškiai mano, jog tvarkyti piliakalnį reikėjo, bet jiems nesuprantama, kodėl iškirto visus senus medžius – iš kelių šimtų paliko tik du ąžuolus. „Nejaugi šimtamečiai ąžuolai – menkaverčiai medžiai. Kam dabar viršukalnėje bus gera kaisti saulėkaitoje arba būti kiaurai vėjo košiamam?“, - žmonės stebėjosi, kodėl Salantų regioninio parko vadovai, vykdydami projektą, visiškai nepaisė bendruomenės nuomonės.

Šią vasarą iš ES struktūrinės paramos bei Lietuvos valstybės biudžeto Imbarės piliakalniui sutvarkyti – įrengti takų sistemą, tiltą per Pilsupio upelį, masyvius suolus, informacinius stendus ir rodykles, lauko tualetą, prieigas išgrįsti akmeniniu grindiniu – buvo skirta 650 tūkst. Lt.

Išvalyta ir sutvarkyta per 4,5 ha teritorijos, tačiau imbariškiams neramu: šią vasarą čia bus švaru, o kas vėliau ją turės prižiūrėti – šienauti, rinkti šiukšles?

*

Imbarės piliakalnio kompleksą sudaro piliakalnis, priešpilis, papėdės gyvenvietė su šventvietėmis ir kapinynu. Tai – itin vertingas I tūkst. prieš Kristų – XIII a. šalies istorijos ir archeologijos objektas. X – XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios žemės kunigaikštis. Jos vardas pirmąkart rašytiniuos šaltiniuose paminėtas tuo pat metu kaip ir Kretinga - 1253 m. Šį kompleksą XIX a. tyrinėjo archeologai kunigai Tadas Daugirdas ir Juozapas Žiogas, vėliau – kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. O du dešimtmečius – 1969-1989 m. – Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Daugudis, vėliau – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, archeologas Mantas Daubaras. Iš viso ištirta 1,8 tūkst. kv. m ploto.

*

Padavimai mena, kad senovėje ant kalno stovėjusi pilis, jos valdovo duktė pamilo bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjo jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikė, žemaitiškai – inbarė, ilgus amžius gyventi vienatvėje ištuštėjusioje pilyje, kuri nugrimzdo į viršukalnėje atsivėrusią daubą.

Pilis retsykiai išnirdavo iš miglos, o žmonės girdėdavo dainuojančią merginą ir maldaujančią ją išgelbėti. Nuo to laiko merginą ir praminę Inbare.

Sykį smuikininkas Puika, sužavėtas Inbarės dainų, išdrįso užeiti į užburtą pilį. Prisiekęs amžinai merginą mylėti, išvadavo ją nuo užkeikimo. Bet sykį, jam smuikuojant aplinkiniams, pilis prasmego, o kalne beliko žiojėjanti duobė. Žmonės nuo to laiko apylinkes ėmė vadinti gražiosios pilies valdovės Inbarės, vėliau - Imbarės vardu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas