Į braškynus atvedė krizė

Algimanto ir Eglės Šiaulių šeima tik trejus metus užsiima braškių auginimu.

Dauginčių kaimo galulaukėje, nuo miško atskirta kvepiančių baltažiedžių grikių lauko, lyg prisirpusi braškė raudonuoja Eglės ir Algimanto bei jo motinos Danutės Šiaulių sodyba - ten dabar raškomas besibaigiantinis braškių derlius.

Ne braškių metai

Tarpais tarp šiomis dienomis vis prakiūrančio dangaus A. Šiaulio braškių laukai dūzgia lyg bičių avilys: žinia apie tai, kad patiems prisiskynus uogų, jos bekainuoja perpus pigiau, negu turguje, aplinkinių kaimų žmones bei jų pažįstamus pasiekė gana greitai.

„Užėjo lietus, merkia uogas - reikia skubėti skinti. Šie metai – ir šiaip jau braškėms nepalankūs: kovą prašliaužė šalnos, pakando liaunus lapus, - daug jėgų reikėjo augalui atiduoti, kol vėl užaugo nauji. Ir uogos šiemet dėl to tėra mažos, menkos“, - kalbėjo 37-erių vyras, auginti braškes pradėjęs vos prieš trejus metus.

Šiandien jo derlingas braškynas užima 0,5 ha ploto, antra tiek užsodinta pirmamečiais daigais. Algimantas tvirtino nesiekiąs ypatingo pelno, svarbu, kad uogos būtų laiku nuskintos. Pusketvirto lito - tiek šiandien kainuoja kilogramas ,Senga Sengana‘ veislės braškių iš tradicinio daržo – ilgų, eilėmis į tolį nubėgančių lysvių, kur uogų krūmai dydžiu lenktyniauja su lauko žolėmis. „Žmonės mato: jei auga piktžolės, vadinasi, nenaudoju jokių herbicidų, - viskas tikra ir natūralu, kaip močiutės darže“, - A. Šiaulys neslėpė, jog ūkyje išsiverčia savo pajėgomis: laukuose jam pagelbsti motina, o vienerių sūnumi Dovydu bei 8-mete dukra Gabija besirūpinanti žmona Eglė, pagal specialybę buhalterė, talkina šioje srityje.

Lyginant su pereitais metais, tvirtino Algimantas, šiemet uogų derlius visoje Lietuvoje - perpus mažesnis: pernai iš 1 ha galima buvo priskinti apie 15 tonų uogų, šiemet - 7-8 tonas. „Galutinio savojo derliaus nežinau, uogų dar yra, pelno jau - irgi“, - užtikrino ūkininkas.

Uogienojai – darbas, o vaistažolių lysvės – Eglės akių ir širdies atgaiva.

Iš statybų – į braškynus

Dauginčiuose gimęs, augęs ir, kaip sakė, prie ūkio darbų nuo mažumės pratęs A.Šiaulys ūkininkauti pradėjęs iš būtinybės. „Nelaikau savęs tikru ūkininku, tik bandau juo tapti. Buvau statybininkas ir dabar dar iš laukų suspėju į statybas, - ekonominė krizė kalta, kad ėmiausi ūkininkauti, - juokėsi daugintiškis. – Nebeliko darbų, tada sugalvojome auginti braškes. Juolab, kad mama jas jau anksčiau augino ir uogos mūsų laukuose gerai derėjo. Iš pradžių užsodinome nedidelį plotą, per trejus metus braškynus išplėtėme ligi hektaro. Ir tai, manau, ne – pabaiga“.

Braškės, jo žodžiais, teatima tik gerą vasaros mėnesį: kai nuimamas derlius ir du savaitgalius vasaros pabaigoj, - tada visa giminė sušoka į talką sodinti daigus.

A.Šiaulys šiemet jau žvalgosi ir į ,Marmelada‘ veislės daigus. „Reikia bandyti keisti: šios turi geresnę „komercinę“ išvaizdą – yra tvirtesnės, stambesnės ir saldesnės. Žmonės turguje renkasi gražią uogą, o į turgų, manau, dar teks dažniau nuvažiuoti“, - į perspektyvą žvelgė ūkininkas. Braškės, vėlgi juokavo Algimantas, jo gyvenime turi tarsi magišką galią: mokydamasis Kretingos žemės ūkio technikume, jis pasirinko rašyti baigiamąjį darbą apie braškių auginimą. „Sakoma: svajok atsargiai. Štai ir prisisvajojau“, - šmaikštavo pašnekovas.

Užveisė vaistažolių sodą

Po šimtamete Šiaulių sodybos liepa, kur Algimantas nuo vaikystės matydavo savo motiną skinant jos žiedus vaistams, prasideda Eglės vaistažolių ir prieskonių daržo lysvės. Avietynu rūpinasi pati Danutė, o levandos, rugiagėlės, ramunėlės, ežiuolės – tai Eglės karalija.

„Man toks sveikuoliškas gėlių darželis - ir labai gražu, ir kvapnu, ir sveika. Pirmiausiai išeini į laukus, kiek akys užmato – grikių baltumas, o čia pat – tokios artimos lietuviškos gėlės, kuriomis mūsų močiutės, promočiutės gydydavo nuo visokių ligų ir bėdų“, - kalbėjo iš Klaipėdos kilusi ir į Dauginčius atitekėjusi E.Šiaulienė.

Vaistažolėmis, ji sakė, gydanti savo šeimyną sunegalavus. Ir patiekianti savų žolių arbatos, pagardindama ją medumi, kurio įsigyja iš aplinkiniuose laukuose įkurdinto bityno.

„Kai sava žemė viskuo taip dosni, kam pirkti cheminių vaistų“, - stebėjosi jauna moteris, patikindama, jog ir gyvendama „ant pliko asfalto“ Klaipėdoje, pirmiausiai stengėsi įsigyti nuosavą sodą.

• Rašyti komentarą (7)