|
|
|
Namai - ten, kur šeima
„Vis dar tikiuosi, kad sugrįšime į Lietuvą. Suprantu, kad tam maža vilties, kad tai, galima sakyti, beveik nerealu, tačiau dar negaliu šito garsiai sau pripažinti“,- sakė kretingiškė Genovaitė Merkelienė, kuri su visa šeima įsikūrė ir gyvena Airijos mieste Longford. Būtent šeima Genovaitei ir jos vyrui Virgilijui yra stiprybės šaltinis, maža lietuvybės sala svetimoje kultūroje. Genovaitė Merkelienė prisipažino – apsispręsti gyventi emigracijoje buvo nelengva, tačiau dabar ji sunkiai įsivaizduoja savo šeimos gyvenimą gimtinėje, nors jos ir be galo pasiilgsta. „Kalbu ir jaučiu, kaip ima kauptis ašaros – Kretingos rajone liko mano tėvai, artimieji, pasiilgstu savo krašto“,- sakė G.Merkelienė, kuri neabejoja, kad jei Lietuvoje ekonominė situacija būtų geresnė, jos šeima į ją sugrįžtų. Genovaitė ir jos vyras Virgilijus nenutraukė ryšių su gimtine: jie žiūri lietuvišką televiziją, stebi mūsų šalies naujienas, politinius įvykius, o apie mokesčius girdi ne iš kitų žmonių pasakojimų – turėdami 55 kv. m butą Kretingoje, jie žino, kiek kainuoja jį išlaikyti. „Labai sunkiai, - paklausta, ar turėdami analogiškus darbus, ji su vyru pajėgtų išlaikyti tris savo vaikus Lietuvoje, sakė G.Merkelienė. – Nors nesame išlepę, bet nebežinau, kaip čia išsiverstume. Jei atvirai, liūdnai ta mūsų Lietuva atrodo“. Dėti taško neskuba G. Merkelienė pasakojo, kad jos šeima Airijoje gyvena apie 8 metus – į šį laiką patenka ir pertraukos, kai ji sugrįždavo į Lietuvą ir vis tikėdavosi, kad daugiau nebereiks kelti sparnų. Bet kaskart, nors ir nenoromis, tačiau grįždavo prie tos pačios išeities – emigracijos. „Pakalbame, kad užtenka „čigonauti“, reikėtų galutinai nuspręsti: liekam čia ar važiuojame į Lietuvą. Vyras mano, kad turėtume parduoti butą Kretingoje, o aš dar šiam sprendimui nepasirengusi. Galutinio taško dar negalime padėti – gal čia aš didesnis „stabdis“? Vyro kone visa šeimyna čia, Airijoje, o maniškiai – visi Kretingoje ir rajone. Todėl kiekvieną vasarą stengiamės juos aplankyti“, - pasakojo G.Merkelienė, kilusi iš Kvecių kaimo. G. Merkelienė sakė šeimoje apsisprendžiant dėl emigravimo net nesvarstė varianto, kad užsienyje dirbtų tik sutuoktinis, kuris kartkartėmis sugrįžtų aplankyti savo šeimos, likusios gyventi Lietuvoje. „Už jokius pinigus su tuo nesutikčiau,- sakė G.Merkelienė. – Žinau tokių gyvenimiškų istorijų, kad čia nebėra ir ko diskutuoti. Per laiką išyra šeimos: ne tik vyrai, bet ir moterys pavargsta nuo vienišumo ir čia, emigracijoje, sukuria naujas šeimas. Jei žmona ir vyras gyvena atskirai, jei vaikai paliekami Lietuvoje, močiučių priežiūrai – kokia kalba begali būti apie šeimą? Šiuo klausimu esu kategoriška“. Palankus požiūris į daugiavaikes šeimas G. Merkelienė mano, kad Airija emigrantams yra gana draugiška šalis – pakanka bent kiek žinoti kalbą, kad galėtum susišnekėti su vietiniais žmonėmis ir gerbti juos. „Lietuvis lietuviui gal taip rankos ir neišties, kaip tai gali padaryti airiai“,- sakė G. Merkelienė. Pasak jos, dabar susirasti darbą Airijoje emigrantui nebėra taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, 2001 metais, būna, kad ir patys airiai pašnairuoja į atvykėlius, leisdami suprasti, kad šie užima ir jų darbo vietas. „Svarbu, kaip pats prisistatysi, kiek pastangų įdėsi darbo paieškoms – nebeužtenka CV nunešti tik į vieną vietą. Apskritai lietuviai yra airių vertinami kaip geri darbuotojai, kurie stengiasi užduotį padaryti iki galo. Tačiau nepaslėpsi ir to, kad mūsų tautiečiai dažnai girtauja, sukelia avarijas“, - kalbėjo G. Merkelienė. G.Merkelienė pasakojo, kad jos vyras dirba prekybos centro sandėlyje, o ji, kol mažoji 3,5 metų dukra Ieva paūgės, šeimininkauja namuose. „Čia vaikai mokyklą lanko nuo ketverių metų. Tad kol kas Ievutė lanko darželį, kur praleidžia 3 valandas per dieną. Eiti man į darbą ir samdyti auklę neapsimokėtų, nes auklei tektų užmokėti apie 2-3 eurus už valandą“,- pasakojo G.Merkelienė. Ji namuose sutinka ir pasirūpina vyresniaisiais vaikais: 6 metų Evelina eina į mokyklą, o 12 metų Paulius lanko berniukų gimnaziją ir savo mokslo pasiekimais lenkia bendraklasius. Jis moka net ir airių kalbą, kurią vietiniai, patys įpratę tarpusavyje kalbėtis angliškai, bando atgaivinti. Paklausta, koks airių požiūris į daugiavaikes šeimas, G.Merkelienė nusišypsojo: „Airių supratimu, mūsų šeimoje dar per mažai vaikų. Airių šeimos didelės – jose auga po keturis – penkis vaikus ir visi vaikus myli, jiems skiria didelį dėmesį.“ G. Merkelienė pasakojo, kad Airijoje egzistuoja ir palanki paramos sistema daugiavaikėms šeimoms: kuo daugiau vaikų, tuo didesnės pašalpos skiriamos vaikams. Be to, pašalpas gauna absoliučiai visi vaikai iki 16 metų. Diegia lietuviškas tradicijas Nors vaikai išmoko vietinės kalbos, tačiau Genovaitė ir Virgilijus juos stengiasi auklėti lietuviška dvasia. „Man baisu, kai lietuviai vaikai tarpusavyje pradeda angliškai kalbėti. Todėl mūsų šeima griežtai laikosi taisyklės – namuose kalbamės tik lietuviškai“,- tvirtino G. Merkelienė. Nors Airijoje yra sekmadieninių lietuviškų mokyklų, kur vaikai mokomi nepamiršti gimtosios kalbos, tačiau G. Merkelienė apsisprendė vaikus pati išmokyti rašyti ir skaityti lietuviškai. „Esu atsivežusi pratybų sąsiuvinių įvairaus amžiaus vaikams. Stengiuosi vaikams nekišti pamokų per prievartą, tiesiog natūraliai randame tinkamą pusvalandį, kai Paulius gali parašyti diktantą ar Evelina atlikti kokią nors užduotį iš pratybų sąsiuvinio ir pan. Atsikalbinėjimams čia nėra vietos – vaikai jaučia tėvų požiūrį, kad mokėti gimtąją kalbą yra tiesiog būtina“,- sakė G.Merkelienė. Ji pasakojo savo šeimoje besistengianti palaikyti ir lietuviškas tradicijas, švenčių papročius. Kad palaikytų tautiškumo dvasią, Merkeliai dalyvauja lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose, lankosi iš Lietuvos gastrolių atvykusių atlikėjų koncertuose. „Juk tai mūsiškiai – kaip gali neiti“,- sakė G.Merkelienė. Moteris pajuokavo, kad lietuviškos pramogos išsklaido ir liūdnas mintis apie lietų, kuris Airijoje, atrodo, niekada nesibaigia. Tačiau tai – tik vienintelis minusas šalies, kurią Merkeliai stengiasi pažinti laisvalaikiu surengdami trumpas šeimos išvykas ir keliones. „Airija yra labai graži ir turi savitą gamtą, kuri labai skiriasi nuo Lietuvos: kalnai, skardžiai, ežerai, vandenynas. Teko apžiūrėti šešiakampius akmenis, kurie susiformavo prasiveržus ugnikalniui – vaizdas įstabus“,- pasakojo G. Merkelienė, kuri tikisi, kad ateityje šį grožį pamatys ir jos artimieji, likę gyventi Lietuvoje. * Šis straipsnis parašytas vykdant „Pajūrio naujienų“ projektą „Globali Kretinga“. Projekto tikslas – pasidalinti istorijomis, kaip mūsų kraštiečiams, Kretingos rajono gyventojams, sekasi gyvenimą kurti emigracijoje. Juk ir čia, ir ten, esame ta pati kretingiškių bendruomenė, maitinama giminystės, bičiulystės, kultūriniais ir kitokiais ryšiais, kurių negali nutraukti valstybių sienos. „Pajūrio naujienos“ kviečia emigrantus papasakoti savo gyvenimo istorijas – tebus jos tarsi laiškas gimtajam kraštui, galbūt – siekis sugriauti tam tikrus mitus, proga dar geriau vieni kitus pažinti ir suprasti. Savo ar kitų istorijas prašome trumpai pristatyti parašant žinutę „Pajūrio naujienų“ profilyje puslapyje „Facebook“ arba laišką el. paštu nuomones.pajurionaujienos@gmail.com ir su Jumis susisieks „Pajūrio naujienų“ žurnalistai.
|
|
