|
|
|
Susidraugauk su žiema
Žiema – vienas gražiausių metų laikų, nuleidžiantis ant žemės baltą pasaką. Vis dėlto ne kiekvienam ji patinka: juk nei iš šio, nei iš to gali užpulti koks virusas, teks sėdėti namie, o gal netgi gultis į ligoninę paslydus ir susilaužius koją. Tačiau viso to galime išvengti - tereikia susidraugauti su žiema. Kiekvienos žiemos pranašas – saniegas. Kaipgi žiema be sniego ant medžių, vos perbrendamų pusnių ant tako iki mokyklos, sniego ant tavo veido, kai gauni išdaigininko mestą gniūžtę, sniegu apibombarduotų mokyklos sienų, kai tie patys išdaigininkai „prašauna pro šalį“. Tokia tos mokyklinės žiemos kasdienybė. Daugelis vaikų, ypač mergaičių, linkę niurnėti ir skųstis dėl tokio „apšaudymo“ gniūžtėmis. Vis dėlto tai – savotiška atrakcija visiems. Berniukams įdomu žaisti karą ir „cypinti“ mergaites, o šios gauna adrenalino dozę, bandydamos nuo jų išsisukti ir, kiek teko pastebėti, nė viena nėra susiraukusi – visų veiduose daugiau ar mažiau žaidžia šypsena. Žinoma, nesmagu gauti tokią šaltą „dovanėlę“ veidan ar kiton šaliko nepridengton vieton, bet sniegas ištirpsta ir galiausiai vis tiek būna linksma. Ir dar linksmybių mums padovanoja žiema: smagu draugų būry statyti sniego senį ar rogutėmis čiuožinėti nuo kalniuko. Beje – tai ne tik geros nuotaikos garantas, bet ir tikras sveikatos užtaisas. Daugelis žino, jog žiemą susilpnėja imunitetas, tai yra, atsparumas ligoms. Viena to priežasčių yra sumažėjęs mūsų aktyvumas – mokslininkai įrodė, jog žiemą mažiau judame, tad kiekviena lauke praleista minutė išeis į naudą. Be to, tai gerina kraujotaką, todėl rankų bei kojų pirštai visada išlieka šilti, o juk svarbiausia žiemą – nesušalti! Jeigu jau taip atsitiko, kad sušalai, būtina kuo greičiau sušilti – lįsti į karštą vonią arba po vilnone antklode, gerti daug šiltos arbatos. Apledėję keliai – dar vienas žiemos palydovas. Nežiūrint viliojančios nuostabios žieminės gamtos, neretai keliskart tenka pasvarstyti, ar verta kišti nosį iš namų – bijome ne tik į nosį kandančio šaltuko, bet ir slidžių šaligatvių, gatvių. Vos ne kiekvienam yra tekę „paįvairinti“ dieną netikėtai išsidrėbus vidury tako. Laimė, jei nieko rimto nenutinka, deja, dažnai tokie incidentai baigiasi skaudžiai – sulūžta koja, ranka. Norint išvengti tokių nemalonumų, reikėtų pirkti tik tokią žieminę avalynę, kurios padai yra grublėti – taip sumažinsime paslydimo riziką. Jei labai mėgstate čiuožinėti, bet kažkodėl vietoj pačiūžų naudojate kasdienius žieminius batus, patartina to nedaryti, nes nutrinate bato padą ir kokį kartą gali tekti čiūžtelti visai to nenorint. Ir visgi, jei besidžiaugiant žiema įvyko „avarija“ ir kažkas nukentėjo, vertėtų atsiminti, kad sutrenktos vietos negalima maigyti ir trinti, geriausia ją atšaldyti sniegu arba ledu, tučtuojau kreiptis į gydytoją. Žiema į mūsų kiemus atneša ne vien sniegą, apledijusius kelius, bet ir „ilgąjį tamsos periodą“, kai diena galime pasidžiaugti tik iki pietų, o paskui veikiai tenka palydėti saulę. Toks žiemos ypatumas daugeliui kelią liūdesį – visi norime kuo daugiau saulės ir šviesos. Pastarosios trūkumą turbūt labiausiai jaučia vairuotojai: negana to, kad tenka važinėti apsnigtais slidžiais keliais, dar ir kelio matomumas labai suprastėjęs. Tikriausiai nenorėtumėte būti papildoma kliūtimi vairuotojams. Todėl išeinant iš namų būtina nepamiršti kartu pasiimti ir atšvaito, jis – puikus pagalbininkas vairuojantiems, iš anksto įspėjantis, jog reikia mažinti greitį ir atkreipti dėmesį į keliu einančius žmones. Taip palengviname vairuotojų darbą ir, svarbiausia, apsaugome savo gyvybę nuo potencialaus eismo įvykio. Tad, jei iki šiol dar neišmokai drąsiai priimti žiemos iššūkių, kasmet liūdnai šnarpščioji nosimi arba bijai išeiti laukan, patariu susidraugauti su žiema – priimti visus jos siūlomus malonumus ir protingai išvengti grėsmių.
Ūla BENDIKAITĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
