Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Liga atėmė kojas, bet išryškino vertybes

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Sveikata
  • 2006-12-01

Algirdas Čėsna muziejui vadovauja iš vežimėlio. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus, esančio Nasrėnuose, direktorius serga išsėtine skleroze.

Triratį motorolerį, suteikiantį galimybę išjudėti iš namų, iš kiemo, Algirdui Čėsnai padovanojo vaikystės draugas.
Sapne važiuoja dviračiu

“Šiąnakt sapnavau, kad važiuoju dviračiu, - sakė A.Čėsna. – O atsibudęs žinau, kad vežimėlyje sėdėsiu iki žilos senatvės.“

Gydytojai, nustatę diagnozę, A.Čėsnai vis kartodavo, kad reikia susitaikyti su savo liga, reikia pripažinti, kad jis serga išsėtine skleroze. Vyriškis sakė garsiai neprieštaravęs, bet visuomet manė, kad susirgo laikinai – supyks ir pagis.

Muziejaus direktoriui jau trejus metus kojas atstoja vežimėlis ir motoroleris, skirti neįgaliam žmogui.

Kad serga išsėtine skleroze, A.Čėsna sužinojo prieš 14 metų. Tačiau pažvelgęs giliau, pavartęs ligos istoriją, vyriškis mano, kad liga pasireiškė gerokai anksčiau – prieš geras dvi dešimtis metų, kai be jokios aiškios priežasties staiga rankose ėmė stigti jėgų. Kuo toliau, tuo požymiai buvo ryškesni.

A.Čėsna su tėvuku kasė bulves. Kadangi tėvas kasė stačiomis, sūnus negalėjo nuo jo atsilikti. Tačiau staiga apleido jėgos ir jis atsiklaupė. A.Čėsna niekam nieko nesakė ir nesiskundė – bulves pabaigė kasti klūpomis, nes guostis nebuvo įpratęs. Tuomet jis ir pats pradėjo nerimauti, nes pajuto ir eisenos pakitimus – jį vis mėtydavo į šonus.

Nerimauti dėl sveikatos – viena, o pripažinti susirgus sunkia liga – sudėtinga. Kiek besigydė ligoninėse, kiek besiklausė gydytojų, nei sau, nei kitiems nepripažino, kad ištiko rimta bėda.

Stresus stengėsi užslopinti

Kai gydytojai diagnozavo išsėtinę sklerozę, A.Čėsna sakė dažnai savęs klausęs, už kokias nuodėmes jį ištiko tokia dalia – tėvai padorūs, pats irgi nieko blogo niekam nepadarė. Tačiau save ramindavo, kad net pasiramsčiuodamas lazda gali pašluoti kiemą. Tai ramino, nes kitiems yra dar blogiau.

Sesuo atvežė knygą apie tai, kaip išlikti gyvam. A.Čėsna perskaitė apie tai, kad labai svarbu išlaikyti tiesų stuburą, priešingu atveju užpulsiančios ligos. Jis bandė sekti nurodymais ir kiek galėdamas tiestis. Tačiau netrukus liovėsi, nes pasidairęs aplinkui pamatė ne vieną sulinkusį žmogų, kuris vairavo automobilį, vaikščiojo savo kojomis, bet nesirgo.

Tuomet A.Čėsna sakė pradėjęs tikėti, kad visos ligos – dėl stresų. O išgyvenimų jam nestigo, bent iki tol, kol vyriškio gyvenime atsirado Violeta, tapusi jo žmona.

A.Čėsna sakė turėjęs gerus ir rūpestingus tėvus, bet tuomet nebuvo priimta skųstis ir guosti. Vyriškis su neslepiamu grauduliu kalba apie savo žmoną Violetą, prie kurios glaudžiasi jaunuoliais tapę vaikai, kuriems ji glosto galvas ir guodžia, nors visi jie didesni už savo gimdytojus. O jo šeimoje, visuomenėje, kuri tuomet supo, pasak A.Čėsnos, tokie meilumai buvo nepriimtini.

Stresus, išgyvenimus A.Čėsna įprato nešiotis savyje, nuryti, ištverti. Tik susirgęs jis pradėjo suvokti, kad tokie užslopinti stresai ir galėjo išprovokuoti negalę.

Nevartoja vaistų

“Nevartoju jokių vaistų, nes chemija vienam organui padeda, o kitam gali pakenkti, - sakė A.Čėsna. – Bet sėkmingai išbandžiau česnakų trauktinę ir atsikračiau žarnyno problemų.“

A.Čėsna namine užpylė česnakų, o ištrauką gėrė su pienu. Pradėjęs nuo vieno lašelio, jų skaičių kasdien didino, o pasiekęs nustatytą ribą – vėl mažino iki vieno lašelio. Tačiau gydytojai jį perspėjo, kad tai gali sukelti kitų sveikatos problemų ir patarė tokią ištrauką gerti tik praėjus keletui metų.

Pasak A.Čėsnos, išganingų vaistų nuo išsėtinės sklerozės nėra, o pristabdančių ligos eigą jis nevartoja. Bet neatsisako vitaminų ir piliulių, kurios reguliuoja kraujo spaudimą.

Maistui taip pat nėra išrankus.

„Esu daugiau vegetaras, negu mėsėdis, - sakė A.Čėsna. – Nevalgau kiaušinių, retai tepu sviesto, bet cukrų mėgstu.“

A.Čėsna nesiima drastiškų priemonių, siekdamas susigrąžinti sveikatą. Jis sakė skaitęs apie tai, kad, ligą nustačius pačiose pradinėse stadijose, galima vartoti vaistus ir gyventi visavertį gyvenimą – aplinkiniai nė neįtars apie susirgimą.

Tačiau taip yra tik dabar. Jis nesigaili gimęs per anksti ar per vėlai. Paties vyriškio žodžiais, dabar yra vienos galimybės, anksčiau buvo kitos – taip yra ir nieko negalima bepakeisti.

Išgyvena tampantis bambekliu

A.Čėsnai kojas atstoja aktyviam judėjimui skirtas vežimėlis. Jame sėdėdamas vyriškis sakė net apsišluodavęs, kol rankos buvo stipresnės. Vaikystės draugas Vaclovas Grauslys, gyvenantis Vilniuje ir turintis savo verslą, būsimo penkiasdešimtmečio proga A.Čėsnai padovanojo triratį motorolerį, kainavusį apie pusketvirto tūkstančio litų.

Motoroleris varomas įkraunamais akumuliatoriais. Sykį įkrovus, galima nuvažiuoti 40 km. Motoroleris važiuoja 8 km/val. greičiu. Toliausiai A.Čėsna buvo nuvažiavęs iki Kalnalio.

A.Čėsna sakė ne sykį griuvęs – tiek iš vežimėlio, tiek nuo motorolerio. Jeigu šalia nėra kas padedąs, vėl atsisėsti prireikia nemažai laiko.

Sykį žmonai išvykus su reikalais, A.Čėsna išgriuvo iš vežimėlio. Pusantros valandos sugaišo, kol pavyko atsisėsti ant sofos.

„Tuomet žiūriu, atsidaro varteliai ir įvažiuoja Violeta. Kokia laimė“, - pasakojo A.Čėsna.

Vyriškis sielvartauja tampąs bambekliu, nes nuolat yra priverstas prašyti pagalbos. Ir dėl to jaučiasi blogai, nes žmona, paties žodžiais, jam yra ir vairuotoja, ir padėjėja. A.Čėsna neatsistebi savo moters gebėjimu mylėti – ji yra mylinti motina ir žmona, nepaisydama visų šeimą ištikusių problemų.

Raminasi, kad serga ne vaikai, o pats

A.Čėsna sakė iki šiol tebeieškąs atsakymo, kodėl susirgo išsėtine skleroze.

„Ko negali pakeisti pats, tebus atiduota Aukščiausiojo valiai“, - meldžia vyriškis.

A.Čėsnos nuomone, nors ir nelengva, žmogus turi susitaikyti su savo negale ir tikėti Aukščiausiojo valia. Taip ateina nusiraminimas, kurio reikia negalės ištiktam žmogui. Gali būti, kad atsiuntęs šią ligą, Aukščiausiasis jį apsaugojo nuo dar didesnės nelaimės, nuo blogesnės lemties, mano A.Čėsna. Jis guodžiasi tuo, kad serga ne vaikai, o jis pats.

A.Čėsna sakė ne sykį mąstęs pasitraukti iš muziejaus direktoriaus pareigų, bet šios minties vis atsisako. Nes, čia dirbantis ir gyvenantis 18 metų, mano dar esąs naudingas, dar galintis ką gero muziejui nuveikti. Jį pastiprina ir pažįstami, ir draugai, ir šeima.

„Jeigu vieną dieną savo kojomis galėčiau pavaikštinėti po Klaipėdą, daug atiduočiau“, - dalijosi savo svajonėmis A.Čėsna.

Jam belieka džiaugtis, kad su vežimėliu gali įvažiuoti bent į didžiuosius prekybos centrus. Nes net ne į kiekvieną bažnyčią neįgalus žmogus gali patekti.

Labiausiai A.Čėsna apgailestauja, kad jo dukros Viktorija ir Aistė užaugo tėvo nepanešiotos ant pečių. Vyriškis guodžiasi, kad tai suspėjo padaryti bent augindamas pirmagimį sūnų Simoną.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas