|
|
|
Iš paveldosaugos – tik pavadinimas
Prireikė 8 metų, kol Genovaitė ir Juozas Bružai, gyvenantys buvusio Šalyno dvaro pastate, įtikino Savivaldybę, kad ši suremontuotų arba nugriautų jai priklausančią ir vis labiau trešusią pastato dalį. Bet net ir matydami, kaip darbininkai ardo supuvusią pastato dalį, G. ir J.Bružai nesidžiaugia visa širdimi: jei ne griozdiška įstatymų sistema – ir pastatas būtų likęs, ir žmonės čia būtų gyvenę. „Darbininkai sakė, kad niekas taip nesidžiaugė jiems atvykus, kaip mes. Nieko keista – šitiek metų valdžios institucijų slenksčius mynėme, kol pagaliau nereikės bijoti, kad pūvanti Savivaldybės pastato dalis nugarmės kartu su mūsų buto sienomis“,- kalbėjo Genovaitė ir Juozas Bružai. Savivaldybei priklausanti dalis jau buvo visiškai sutežusi ir kėlė grėsmę pastate gyvenančioms dviem šeimoms, kurios dar 1995 metais čia yra privatizavusios butus. „Ištrūkome kaip žiurkės iš spąstų,- sakė J.Bružas. – Buvo neįmanoma į tą pastato dalį įeiti, o jos remontuoti negalėjome, nes ji buvo ne mūsų nuosavybė. Savavališkai kištis negalėjome ir dėl to, kad pastatas yra paveldosaugos objektas.“ Istoriniu požiūriu – vertingas „Niekas nekaltas, nors atsakingų – daug“,- liūdnai konstatavo Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas, kurio manymu, taisytina tvarka, kai valstybinės institucijos įtraukia pastatus į saugotinų objektų registrą, „uždeda“ draudimus ir įpareigojimus, tačiau nesuteikia pagalbos ir finansų Savivaldybei, kad ši juos pajėgtų tinkamai išlaikyti. J.Kanarskas įsitikinęs, kad pastatą vertėjo išsaugoti, restauruoti, tačiau kartu pripažįsta, kad tai, ko gero, būtų buvę įmanoma tik esant privačiam savininkui. „Tačiau ir privatūs asmenys ne visada atsakingai žiūri į paveldosaugos objektus – tai priklauso ir nuo asmeninio požiūrio, atsakomybės, finansinių galimybių. Kita vertus, žmogų labai varžo ir begalė reikalavimų“,- svarstė J.Kanarskas. Jo teigimu, XVIII a. įkurtas Šalyno palivarkas – dvarui priklausantis ūkinis ar administracinis pastatas, buvęs to meto nedidelio regiono kultūrinis židinys, sudaręs dvasinio gyvenimo kompleksą išvien su Kalnalio bažnyčia. Įdomi detalė – šiame dvare baudžiauninku yra buvęs Motiejaus Valančiaus tėvas Mykolas Valančius. „Šis ir netoli jo esantis pastatas, kuriame galėjusios būti arklidės, architektūriniu požiūriu yra vertingi ir norėtųsi juos išsaugoti. Kaip istorikas kitaip negaliu sakyti“, - teigė J.Kanarskas, apgailestaujantis, kad nyksta ir kiti rajone esantys dvarai bei palivarkai, pavyzdžiui, Jokūbave, Pryšmančiuose, Aukštkalviuose. Kad tiesiogine to žodžio prasme supuvo istorinės reikšmės objektas, liūdna ir Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkui Algirdui Mulvinskui, kuris įsitikinęs, kad pastatą reikėjo remontuoti, o ne griauti, ir restauratoriui Juozui Januševičiui. „Restauracijos srityje nėra neįmanomų dalykų, tačiau jie kainuoja didelius pinigus. Galima cheminėmis priemonėmis paveikti medį ir jame sustabdyti nykimo procesus. Bėda, kad tas pastatas neturėjo šeimininko – reikėjo jį laiku parduoti. O dabar kas iš to, kad jis buvo įrašytas į saugomų objektų sąrašus? Nėra nei ką kaltinti, nei ką teisinti“,- sakė J.Januševičius. Medis – perduriamas pirštu Didinga praeitis visai kitokia, negu šiandieninė realybė – anot darbus Šalyne atliekančios statybų bendrovės „Stakreta“ vadovo bei rajono tarybos nario Alvydo Jonaičio, demontuotos lentos yra tiek supuvusios, kad jas pirštu galima kiaurai perdurti. „Ta pastato dalis yra avarinės būklės – stogas ir sijos jau įkritę. Jos suremontuoti buvo neįmanoma, todėl mums tenka ne tik ją likviduoti, tačiau ir viduje buvusią sieną, kuri dabar tapo išorine, taip sutvarkyti, kad ji būtų atspari aplinkos veiksniams ir apsaugotų butus, kuriuose gyvena žmonės,- teigė A.Jonaitis. – Neįsivaizduoju, kaip tą pastato dalį būtume galėję išsaugoti – nebent ant jos stiklinį gaubtą uždėti – šitaip viskas sukiužę.“ Sprendimą nugriauti Savivaldybei priklausančią pastato dalį – šie darbai kainuos 40 tūkst. Lt – Savivaldybė, anot rajono mero Juozo Mažeikos, priėmė nelengvai. „Tas pastatas saugomas dokumentuose, o realiai nebebuvo matyti, ką ten besaugoti, jis jau kėlė grėsmę žmonėms,- teigė J.Mažeika. – Kad dalį pastato būtų galima suremontuoti, Savivaldybė tiek lėšų neturėjo, o ir vizijos – kaip tą pastatą būtų galima funkcionaliai panaudoti – nebuvo. Paveldosauga neprisidėjo nė lito, kad tą pastatą būtų galima atkurti – viskas gula Savivaldybei ant pečių. Bet kaip Savivaldybė begalėjo tą pastato dalį „prikelti iš numirusių“ - neįsivaizduoju.“ J.Mažeikos teigimu, Savivaldybė penkis kartus organizavo aukcioną, tačiau pirkėjo taip ir neatsirado. Paskutinį kartą buvo siūlyta 22 tūkst. 250 Lt kaina, kurią sudarė: 100 Lt už pastatus, t.y. dalį gyvenamojo pastato ir dalį tvarto, 20 tūkst. Lt – už du po 30 arų dydžio sklypus, kurių kainą nustato Valstybės turto fondas, likusia suma įvertintas dokumentų parengimas. Įstatymų verpetuose
„Ši problema buvo svarstoma 15 metų, o besvarstant pastatas ir sugriuvo,- dar ir šiandien Šalyno dvaro problemas puikiai pamena buvęs Kūlupėnų seniūnas Algirdas Macius. – Visa bėda, kad tą pastatą parduoti buvo galima tik per valstybinę instituciją, kuri kontroliavo privatizacijos procesą. Sakiau, nors už litą jį parduokime – tegu žmogus juo rūpinsis. Tačiau ne: reikia vertintojų. Kai įvertino turtą, prireikė suformuoti žemės sklypų detaliuosius planus. Kol juos parengė, prabėgo metai-kiti, todėl reikėjo iš naujo kviesti turto vertintojus. Galų gale tie turto vertinimai kainavo keliskart brangiau už patį turtą.“ A.Macius įsitikinęs, kad Savivaldybė, jei įstatymai jai būtų suteikę daugiau laisvės, seniai savo Šalyno dvaro dalį jau būtų pardavusi ir privatus šeimininkas ją būtų susitvarkęs. „Taryba būtų nubalsavusi – galima parduoti ar ne. O dabar įstatymais norėta užkirsti kelią Savivaldybei pasidaryti verslą iš privatizavimo ir taikyti tie patys standartai, nesvarbu, kokioje geografinėje vietoje objektas bebūtų. Be to, tos pastato dalies privatizuoti neleido nė tiems gyventojams, kurie jau turėjo po butą tame name. Argi neabsurdiška? Protingai, ūkiškai žvelgiant, visai kitaip tas turtas turėjo būti tvarkomas“,- mano A.Macius. Iš A.Maciaus šią bėdą „paveldėjusi“ dabartinė seniūnė Rita Lubienė apsidžiaugė pagaliau galinti ja atsikratyti. Anot seniūnės, ji negalėjusi niekuo kitu Šalyno gyventojams pagelbėti, kaip tik tarpininkavimu. „Administracijos nuomonė buvo griauti, paveldosaugininkų – priešingai. Viena komisija keitė kitą, o žmonės gyveno su baime“,- sakė R.Lubienė.
Šalyno dvaro istorija, kurią papasakojo Julius Kanarskas:- XVIII a. Platelių dvaro savininkas grafas Oktavijus Šuazelis Šateikių dvaro Klausgalvų kaimo žemėje įkūrė palivarką – ūkinį dvaro padalinį, kurį pavadino Išalynu. Po jo mirties dvaras atiteko vienam iš grafo giminaičių, kuris gyveno Vilniuje ir buvo labai išlaidus. Prasiskolinęs Šalyno dvarą pardavė Lietuvos vokiečiui Šteinui, kuris Šalyno dvarą pralošė kortomis, o pats nusišovė. Iš jo turto paveldėtojų dvarą XX a. pradžioje nusipirko Petrauskas. Jis dvaro sodybą padalino į 2 dalis ir atidavė kaip nuotakos kraitį dukterims. Šiaurinė dalis, esanti Imbarės seniūnijoje, atiteko dukrai Irenai Petrauskaitei-Krikščiūnienei, kurios vyras agronomas Jurgis Krikščiūnas buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės XX kabineto (Juozo Černiaus vyriausybės) žemės ūkio ministras. Pietinė dvaro sodybos dalis, esanti šalia Nasrėnų kaimo, atiteko Jadvygai Petrauskaitei-Nainienei, Kretingos apskrities (1922-1940 m.) vyr. gydytojo Jono Nainio žmonai. Šioje sodyboje vaikystės vasaras leido būsimas gydytojas, teismo medicinos specialistas, antropologas, medicinos mokslų daktaras, pedagogas, vadovėlių autorius Vytautas Jonas Nainys (1923-1989). 1923 m. Šalyno dvare buvo 1 kiemas ir 48 gyventojai. 1940 m. ir pakartotinai 1944 m. dvaro sodyba su žeme buvo nacionalizuota. Joje buvo įkurtas Šalyno, vėliau – Kūlupėnų, tarybinio ūkio padalinys ir ūkinis-gamybinis centras. Dvaro administraciniame pastate buvo įkurta kino salė, klubas-skaitykla, o vėliau apgyvendintos tarybinio ūkio darbininkų šeimos. 1992 m. čia buvo įkurta žemės ūkio bendrovė, kuriai iširus statiniai buvo dalimis privatizuoti bendrovės pajininkų. Neprivatizuota liko tik dalis administracinio pastato (gyvenamojo namo). Nainių palikuonys sodybos susigrąžinti nesiekė, o atsiėmė iš valstybės piniginę kompensaciją. Šiuo metu ūkinė sodybos dalis nenaudojama, ūkiniai pastatai griūna. Sodyba su išlikusiais dvaro fragmentais vertinga kaip žemaičių kraštui būdingas dvarų architektūros statinių kompleksas.
|
|
