|
|
|
Į suaugusiųjų pasaulį išlydi lėlės
Į Kretingos teatrinio meno festivalį „Kaukutis“ atvykęs garsus Lietuvos lėlininkas, Vilniaus „Lėlės“ teatro režisierius Rimantas Driežis pasidžiaugė, kad kretingiškiai puoselėja šį primirštą ir šiandieną sunkiai gaivinamą scenos meną.
Nuvertintas iš nežinojimo Vilniaus, Kauno, Panevėžio lėlių teatro scenose bei Lietuvos nacionalinėje televizijoje 53-jų R.Driežis yra sukūręs kone tris dešimtis spektaklių. Pastaruoju metu jis yra paniręs į lėlių teatro istorijos gelmę, tyrinėjo garsių asmenybių, stovėjusių prie Lietuvos lėlių teatro ištakų, – dailininko Stasio Ušinsko bei režisieriaus Balio Lukošiaus – gyvenimą ir kūrybą. Apie lėlių teatrą režisierius nekalba pakiliai, veikiau – atvirkščiai, su liūdesio gaida: „Apmaudu, kad lėlių teatras ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse stovi ant pačios žemiausios pakopos. Žiūrovą išjudinti iš inercijos, kad ateitų į lėlių teatrą, yra gana sudėtinga, nors lėlininkų repertuare – ne vien lėlės, sukurta ir memorialinių spektaklių. „Lėlės“ teatras neseniai pastatė spektaklį „Vilis“ apie jūsų žemietį Vilių Orvidą ir buvo atvežęs jį parodyti į Salantus. Buvo sukurti spektakliai apie Juliją Žemaitę, Juozapą Albiną Herbačiauską“, - teigė R.Driežis, įsitikinęs, kad lėlių teatras tebėra nuvertintas iš nežinojimo. Jo žodžiais, istorija rodo, kad teatras kaip meno sritis ilgus šimtmečius išvis buvo išvarytas už kiemo vartų. Reforma įvyko tik po Konstantino Stanislavskio teatro XIX a. pabaigoje įkūrimo – ligi tol visuomenėje buvo susiformavusi nuomonė, kad teatras yra vien girtuoklių ir pasileidėlių užsiėmimas. „O lėlių teatras iš kultūros šiukšlyno prikeltas tik XX amžiuje, tad šiandien turime jį auginti. Ir tai nėra paprasta, - išvien reikia auginti ir kultūros sluoksnį, kad galėtume į jį remtis, jam kurti ir tikėtis įvertinimo“, - akcentavo režisierius. Jis pasidžiaugė, kad Kretingos teatras-studija „Atžalynas“, įkūręs kojūkininkų grupę bei surengęs šešėlinių (vitražinių) lėlių teatro festivalį, yra vienas iš šio sceninio meno gaivintojų. Vaiką visuomet galima nustebinti Šešėlinių lėlių teatro festivalį Kretingoje R.Driežis pavadino neabejotina kultūros vertybe, o reiškinį, kad nuo mažųjų žiūrovų nelūžo salė, režisierius vertina kaip vadybos problemą. „Tai yra ne tik Kretingos, bet ir kitų mažųjų Lietuvos miestų problema. Aš neišmanau vadybos, bet pažiūrėkit: pagal vadybos principus agentai sugeba įsiūlyti žmonėms paskutinį šlamštą, o čia – kokybiškas produktas, bet jo neperka. Gal nėra kas įtaigiai pasiūlytų“, - svarstė jis. Paklaustas, kaip šiandien vaiką sudominti lėle, kai jis gyvena pertekliuje, R.Driežis įsitikinęs, jog vaiką visuomet nustebins tyloje nuskambėjęs netikėtas garsas, staiga nušvitusi ryški šviesa. „Visada galima atrasti dalykų, kurie sudomins, tik reikia vaiką pratinti prie teatro. O tai, prie ko pripratini, tampa poreikiu. Ką suaugusysis duoda vaikui, tą šis nusineša į gyvenimą ir tai tampa neįkainojama jo, jau suaugusio, pasaulyje. Viskas, kas įstringa vaikystėje, ten ilgam ir apsigyvena“, - akcentavo lėlininkas. Režisierius neslėpė, jog pirmąkart vaikystėje pamatęs lėlininko Stasio Ratkevičiaus spektaklį „Neišmanėlis Ansas“, neišdildomą jo įspūdį vaikiškoje širdyje nešiojosi tol, kol ilgainiui ėmė domėtis lėlių teatru - tai tapo profesija bei gyvenimo būdu. Šiandieną, jo žodžiais, vaikai mokyklose turi „suvalgyti daug chaltūros“. „Izraelyje be švietimo vadovų leidimo į mokyklas ar darželius bet kokie save atlikėjais vadinantys šarlatanai išvis negali įkelti kojos – pasipinigavimui ten griežtai užkirstas kelias. Švedijoje taip pat deklaruojama, kad vaikas turi teisę į profesionalų meną - pamatyti aukšto meninio lygio renginius. Aktoriai praeina griežtą atranką, o atrinktieji dotuojami valstybės. Tai ir skatina juos kurti aukšto meninio lygio kūrinius vaikams“, - kitų šalių pavyzdžių pateikė R.Driežis. Vitražo kūrėjas buvo ir lėlininkas R.Driežis pasidžiaugė, kad kretingiškiai savo Kultūros centre išsaugojo ir vieno žymiausių Lietuvos menininkų - dailininko monumentalisto ir pirmojo lėlių teatro įkūrėjo bei marionečių filmo statytojo – Stasio Ušinsko vitražą „Žilvinas“. Garsusis menininkas, manoma, šį vitražą sukūręs 1968 m. Tai buvo konkretus užsakymas, skirtas Kauno muzikiniam teatrui. S.Ušinskas kūrė kelių dalių ciklą pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Kai atidarinėjo Kretingos kultūros rūmus, vieną dalį buvo nuspręsta padovanoti šiems rūmams. R.Driežis tvirtino, jog visu grožiu šis vitražas atsiskleis tik tada, kai bus apšviestas. „Norėtųsi, kad Kretingos valdžia surastų pinigų užbaigti darbą ligi galo. Juolab, kad S.Ušinsko vitražų visuomeniniuose pastatuose jau nebelikę“, - teigė jis. Kone visi žymieji Lietuvos vitražistai – Kazys Morkūnas, Marija Mackelaitė, Sofija Veiverytė, režisieriaus žodžiais, buvo S.Ušinsko mokiniai. „S. Veiverytė savo mokytojo portretą, tikrąja šio žodžio prasme, laikė įsirėminusi aukso rėmuose“, - tvirtino lėlininkas. * 1998 m. Rimantas Driežis už geriausią spektaklį vaikams „Našlaitė Elenytė ir Joniukas Aviniukas“ apdovanotas Kristoforo statulėle. Jis – dukart Auksinio scenos kryžiaus laimėtojas: 2004 m. už spektaklį „Trys brangenybės“, o 2012 m. už spektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ apdovanota visa jo kūrybinė komanda. Žymiausi Rimanto Driežio „Lėlės“ teatro scenoje sukurti spektakliai: „Daktaras Dolitlis“, „Kiškių sukilimas“, „Karalių pasaka“, „Silvestras Dūdelė“, „Trys brangenybės“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, „Pelenė“, „Coliukė“.
|
|
