|
|
|
„Pakūtos dozė“ – skambanti malda žydų tautai
Šiųmetinė tradicinė – jau ketvirtoji - Pakutuvėnų susitaikinimo sodyboje surengta meno akcija „Pakūtos dozė“ nuskambėjo lyg malda ar meno kalba išreikštas atsiprašymas už žydų tautos patirtas skriaudas.
Negalima negalvoti ir tylėti „Šis projektas – tai – Pakutuvėnų parapijos klebono Gedimino Numgaudžio sumanymas. Jis keliauja po Šventąją žemę, domisi biblijine, o kartu ir – žydų tautos istorija. Jis surinko nemažai istorinės medžiagos bei faktų apie lietuvių prieškario žydams padarytas žaizdas, todėl visas festivalis buvo tarsi nusilenkimas prieš Dievo išrinktąją tautą“, - sakė šios meno akcijos organizatorė Radvilė Varanavičiūtė. „Šiandieną neigiami faktai, stengiamasi negalvoti, nekalbėti, nuslėpti tai, kas įvyko su žydų tauta. Tas neigimas lyg prakeiksmas kabo virš mūsų ir yra pažangos stabdys. Tiesa tokia - Lietuva sutepta baisos nuodėmės: 195 – 196 tūkst. arba 95 proc. Lietuvos žydų buvo išžudyti pačioje karo pradžioje, ir juos su dideliu uolumu bei žiaurumu žudė patys lietuviai. Kas turėjo teisę nuspręsti, kam gyventi, o kam – ne. Tie antžmogiai žudikai užėmė Dievo vietą. Šiandien mums sunku suvokti, kaip galėjo įvykti toks masinis apsėdimas tą baisią 1941 - ųjų vasarą, kai, dar vokiečiams neįžengus į Lietuvą, gimė tokia neįsivaizduojama neapykanta ir jau buvo ruošiamas didžiulis kapas žydų tautai“, - susirinkusiai miniai kalbėjo brolis Gediminas. Jis priminė ir tą faktą, kad buvo Lietuvoje keli tūkstančiai inteligentų, ūkininkų, kunigų, paprastų žmonių, kurie rizikavo savo gyvybėmis, bet glaudė nekaltus žydų vaikus ir moteris. „Privalome prašyti atleidimo už savo gėdą ir baisią nuodėmę, padarytą prieš Dievo išrinktos tautos žmones, nepaisant, kad jie nepripažino Jėzaus. Antisemitizmas užgimė dar pagonių laikais – nors apaštalai buvo žydai, jie išnešiojo Jėzaus žodžius po pasaulį, bet buvo persekiojami ir pagonių, ir žydų, - tęsė G.Numgaudis. – Šiandien krikščionys vyksta į Šventąją žemę semtis dieviškosios patirties. Tam, kad nustotume kaltinti ir teisti, turime melstis už tautiečių klaidas. Tik taip galėsime žengti tiesos keliu, o žydų tautos kitoniškumą gebėsime priimti kaip Dievo dovaną“. Atlikėjai prikaustė dėmesį
Į bendrą krikščionių bei žydų maldą buvo pakviesti ir Plungės žydai – atvyko Jakovas Bunka su žmona Dalia. Pakutuvėnų bažnyčioje prasidėjusi malda prasitęsė angare, talpinančiame kelis šimtus žiūrovų: čia buvo surengtas žydų muzikos ir litvakų poezijos vakaras. Lietuvoje prieškariu gyvenusių ir dabar gyvenančių žydų poezijos posmais į klausytojus prabilo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Nelė Savičenko. „Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus. O šiandien būsiu patenkintas“, - šiuo Vilniaus gete vaikino 1941 m. parašytais žodžiais aktorė suvirpino susirinkusiųjų širdis ir pagarbaus sakralumo nuotaika nebeišsisklaidė visą vakarą. Aktorei talkino smuikininkas Vytautas Mikeliūnas. Šių menininkų tandemo programa buvo tarsi įžanga į muzikinį projektą „Malda“ „Malda“ – tai keturių Lietuvos menininkų – operos solisto tenoro Rafailo Karpio, pianisto Dariaus Mažinto, perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir saksofonininko Petro Vyšniausko – kūrinys, kuriame skambėjo aranžuotos žydų dainos jidiš ir hebrajų kalbomis, nuspalvintos džiazo inprovizacijomis, o taip pat žydų malda už mirusiuosius, paremta Moriso Ravelio kūriniu „Kadiš“. Koncertą dovanojo jaunimo ansamblis „Vocalis“, dainuojantis džiazą, pop bei gospel dainas ir jaunieji atlikėjai Janas Maksimovičius ir Dominykas Vyšniauskas. „Menininkai iš Vilniaus atvyko tam, kad valandą pagrotų čia, ir vėl išvyko atgal. Jiems paliko neišdildomą įspūdį Pakutuvėnų aplinka ir išjaustai dėmesinga klausytojų auditorija“, - teigė R.Varanavičiūtė, pasidžiaugusi, kad šiųmetinės „Pakūtos dozės“ renginiai buvo itin profesionalūs. Brolių pranciškonų gyvenimo akimirkas užfiksavęs pats brolis Gediminas pakvietė į savo fotoparodą. O kvapų menotyrininkė Kornelija Česonytė pasidalino pasakojimais apie uoslės meną, kvapų istoriją bei viduramžių kvapų kultūrą, pasiremdama ir šventųjų gyvenimais iš tų vietų, kuriose ji pati pabuvojo. * Festivalis užsiaugino savo žiūrovą Prieš programą aktorė Nelė Savičenko trumpam prisėdo pabendrauti su „Pajūrio naujienomis“. - Miela Nele, kokie keliai Jus atvedė į Pakutuvėnus ir kuo šios erdvės jums kitoniškos? - Pakutuvėnai, manau, visiems yra kitoniški: čia traukia brolio Gedimimo asmenybė ir labai stiprus išgrynintas dvasinis laukas. Visi dvasininkai čia – imlūs novatoriškoms ir gilioms meno idėjoms, ką liudija ir šis renginys. „Pakūtos dozė“ rengiama ne paviršutiniškai, o iš visų jėgų, ir šis festivalis jau turi savo klausytoją, kuris dvasiškai gerokai ūgtelėjęs už kitus.
- Ar šis projektas Jums pirmasis ir vienas iš pirmųjų visoje Lietuvoje, kur paliesta tokia jautri tema? - Taip, žydų likimo tema yra ypač jautri. Tačiau tai nėra pirmasis ir vienintelis projektas, - mūsų visuomenė jau praregėjo ir geba pažvelgti ten, kur labai skaudu, o menininkai perteikia menine išraiška. Negalime būti civilizuoto pasaulio dalimi, jeigu atvirai apie tai nekalbėsime. Apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta į šį projektą, pati ieškojau ir pasirinkau repertuarą. - Į kokį kūrybinį verpetą dabar panirusi Jūsų širdis? - Nacionaliniame dramos teatre jau pasirodė premjera – spektaklis „Akmuo“ pagal dramaturgo Marijaus von Maryenburgo pjesę, jame vaidiname kartu su Vaiva Mainelyte. Pjesė – apie Berlyno sienos griuvimą, veiksmas apima ilgą laikotarpį nuo 1935 iki 1993 metų ir pateikiamas per vienos šeimos, kuri įsikūrė žydams prieš karą priklausiusiame name. Šios šeimos istorija tampa ir visos Vokietijos istorija – paliečiama kaltės dėl nacizmo našta, pyktis dėl valstybės išdraskymo. Čia taipogi paliesta ir žydų tautos tema. Pjesė nagrinėja žmogaus identitetą, kaip jis susitepęs žudynėmis ir bando melu dangstyti tiesą. Spektaklyje tai perteikia trijų kartų moterys: V.Mainelytė vaidina motiną, o aš – jos dukterį Heidrun. - Kelis dešimtmečius dirbote Klaipėdos dramos teatre - ir kretingiškiai žiūrovai Jus pamilo. Išvykote į Vilnių, ar dar pamatys kada Jus žiūrovai uostamiesčio scenoje? - Oi, nuolatos aplink girdžiu liūdnų šnekų. Žinokite: pasikeitė ne tik situacija mano šeimoje ir mano gyvenime, bet ir – laikmetis. Šiuo metu aktoriai migruoja iš vienos vietos į kitą, kuria projektus tai vienur, tai kitur. Neišgyvenu išsiskyrimo su Klaipėda: tai buvo mietas, kuriame įsimylėjau, gyvenau, kūriau. Turėjau nuostabių kolegų, draugų, bet jie juk niekur nedingo. O ką gali žinoti, kokius kelius mums dar skirs likimas.
|
|
