|
|
|
Švarus vanduo drumsčiasi senuose vamzdynuose
Vanduo į kretingiškių namus atbėga iš 280 m gylio, perėjęs natūralų molio filtrą. Jeigu atsukus čiaupą pasirodo rusvas vanduo, tai reiškia, kad senuose miesto vamzdynuose dar liko nuosėdų. Jų, bendrovės „Kretingos vandenys“ direktoriaus Algimanto Šteinio tvirtinimu, nebeliks per porą metų.
Kretingiškiai vandeniu aprūpinami iš šešių gręžinių, esančių 260 - 280 m gylyje. Siurbliai įrengti 80 m gylyje. Nuo paviršiaus vanduo yra apie 40 m, bet jeigu siurbliai be pertraukos dirba ilgesnį laiką, vandens lygis krenta 4-5 m. „Hidrogeologai atlieka kasmetinius vandens stebėjimus, tiria cheminę vandens sudėtį, lygina, - sakė direktorius A.Šteinys. – Buvo nustatyta, kad pradėjus mažiau naudoti vandens, jo lygis pakilo 8 m“. Vandens kokybė priklauso nuo uolienų sudėties. Todėl, nepriklausomai nuo bendrovės veiklos, įrenginių, vakarų – šiaurės Lietuvos regiono vandenyje yra fluoro. Iš gręžinio – į nugeležinimo stotį Kretingos vandenvietė buvo įrenginėjama apie 1972 – 1973 m., o pradėta eksploatuoti 1976 m. Iki šiol kretingiškių poreikius patenkinti užtenka vandens iš trijų gręžinių, bet jų padaryta dvigubai daugiau, įvertinus galimą miesto plėtrą. Trys iš gręžinių renovuoti. Juose įrengti naujo tipo siurbliai, vamzdžiai. Daug metų galintys veikti be profilaktinių patikrinimų siurbliai prijungti prie 10 cm skersmens metalinių vamzdžių, kuriais kyla vanduo. Šie vamzdžiai įmontuoti kituose, apsauginiuose - apie 55 cm skersmens - vamzdžiuose. Iš gręžinių atitekėjęs apie 12- 14 laipsnių C temperatūros vanduo patenka į naujai įrengtą geležies šalinimo stotį. Joje įrengti šeši filtrai – biologiniai oksidatoriai, kurių dviejuose iš vandens šalinamas sieros vandenilis, o likusiuose – geležies ir mangano junginiai. Visas procesas valdomas automatiškai. Taip pat automatiškai valomi ir filtrai. Vadinamosios paplavos išleidžiamos į specialų šulinį, kuriame nusodinamos drumzlės. Jos nėra pavojingos, todėl vežamos į sąvartyną. Sieros vandenilis išgarinamas į atmosferą.
Išvalytas nuo sieros vandenilio, geležies ir mangano vanduo patenka į specialias talpas – į du po 500 kub. m talpos rezervuarus, įrengtus prieš porą metų. Jeigu vandenį kaupus dabar nebenaudojamame vandens bokšte rezervuarus reikėdavo valyti dukart per metus, tai naujieji rezervuarai dar tebėra švarūs. Vartotojams kas parą gali būti pateikiama per 3 tūkst. kub.m vandens, nors realiai jo reikia perpus mažiau. Iš rezervuaro 30 cm skersmens vamzdžiais vanduo tiekiamas į miesto tinklus, kuriuose palaikomas 3,5 atmosferos slėgis. Tačiau prieš tai jis patenka į sklendžių kamerą. Jeigu sutriktų nugeležinimo stotis, vandens nebūtų galima tiekti iš rezervuarų, jis gyventojus pasiektų tiesiai iš gręžinių. Tam ir įrengta sklendžių kamera. Senos sklendės praleidžia vandenį Bendrovė įdiegė pažangias technologijas, sumontavo šiuolaikiškus įrenginius, kurie leidžia gyventojams tiekti kokybišką vandenį. Tačiau iš čiaupų kartais vis dar bėga rudas vanduo. Pasak bendrovės direktoriaus, miesto vamzdynai yra seni, vandens tekėjimo greičiai – maži, todėl susidaro nuosėdos. Jos pakyla po remonto. Tačiau kitais metais, A.Šteinio tvirtinimu, tokios problemos gyventojų nebekamuos, nes per porą metų, pradėjus veikti geležies šalinimo stočiai, turėtų išsivalyti ir vamzdynai. Visoje vakarų – šiaurės Lietuvoje tiekiamas vanduo su per dideliu fluoro kiekiu. ES struktūrinių fondų, Vyriausybės bei Savivaldybės lėšomis vykdomas „Nemuno žemupio pirmojo investicinio etapo inžinerinių tinklų plėtros“ projektas. Pagal šį projektą 2007 – 2008 m. bus skirta 3 mln. 334 tūkst. Lt fluoro šalinimo įrenginiams Kretingoje sumontuoti. „Magistraliniuose tinkluose yra labai susidėvėjusios, prieš 30 ir daugiau metų įrengtos sklendės, - sakė A.Šteinys. – Jos yra nesandarios, todėl remontuojant vamzdynus tenka be vandens palikti daugiau vartotojų, negu reikėtų iš tiesų, šalinant kokį nors gedimą“. Jų pakeisti bendrovė neturi finansinių galimybių. Viena sklendė kainuoja 3,5 – 4 tūkst. Lt, o tokių reikia per 300. Tačiau bendrovės vadovas tikisi, kad miesto tinklai ir toliau bus renovuojami – laukiama Europos Sąjungos fondų lėšų. Dar viena galimybių pagerinti iki gyventojų atbėgantį vandenį – pagal specialias technologijas į jau esamus vamzdynus įvesti naujus vamzdžius. Tai yra naujas, bet brangus būdas. Miestą maitina trys vandens arterijos Vandens kokybę prastina namo vidaus tinklai. Juose yra prisikaupę nuosėdų. Tai patvirtina vandens tyrimai. Pagal Vandens įstatymą vartotojams tiekiamas vanduo yra nuolat tikrinamas. Šį procesą kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Kad vanduo taptų prastos kokybės, užtenka jam pratekėti pro kelis metrus vamzdžio, pasidengusio nuosėdomis. Daugiabučiuose, ypač senos statybos, namuose būtina vamzdžius keisti naujais arba juos renovuoti. Miestas vandeniu aprūpinamas trimis pagrindinėmis magistralėmis. Viena jų, pati seniausia, eina per miesto centrą: pro buvusį restoraną, J.K.Chodkevičiaus gatvę, Rotušės aikštę, Kęstučio, Laisvės bei Žemaitės gatves. Kita eina iki vandens bokšto, Savanorių gatve iki upės, ją kerta ir eina per geležinkelį, į Tiekėjų gatvę – iki Briedžio gatvės. Trečioji magistralė apima Vilniaus gatvę, Paupio gatvę, kerta upę, nueina į Nemuno gatvę ir išilgai geležinkelio eina iki buvusiojo „Laisvės“ fabriko, Klaipėdos gatve iki bendrovės „Kretingos grūdai“.
|
|
