|
|
|
Duoti miestui sakralųjį meną
„Smilčių“ redakcijos surengtoje diskusijoje „Kultūros ir katalikybės sąveika bei jų įtaka Kretingos miesto gyvenimui“ mintimis dalijosi kūrėjai: chorvedė Lina Pudžiuvelytė, kunigas pranciškonas ikonų tapytojas Paulius Vaineikis, skulptorius Gediminas Staškauskas bei kompozitorius Aloyzas Žilys. - Koks būtų trumpas žvilgtelėjimas atgal - į istorinį kultūros bei katalikybės santykį Jūsų puoselėjamose srityse? P.Vaineikis: - Kalbėdamas apie krikščionybę, visuomet pradedu nuo Dievo - pamato, kuris supa mus ir kiekvieną dieną kuria kažką gero bei gražaus. Šventraščio žodžiai apie Dievo darbus kalba „ir buvo gera“, o hebrajų kalboje žodis „gera“ yra tolygus „gražu“. Kultūros šaknys – Dieve. Jeigu joje nėra gėrio, tai kam ji? Jeigu šlykštu ir bjauru, argi tai – kultūra? Kada visuomenėje per kvailumą pradedamas garbinti blogis - šėtonas, tai nėra kūryba, o - griovimas. Per kūrybą ir kultūrą ateina Dievas, kuris yra meilės Dievas, o meilė yra visa, kas gražiausia aplinkui. Pažvelkit į dabar žydinčias pienes, padangių paukščius, į vyšnių žiedus – koks tobulumas. G.Staškauskas: - Paprastume – idealus grožis. Žemaičiai nuo seno mokėjo gamtoje įžvelgti tobulą grožį ir tai atspindėjo savo kūriniais – pakelių kryžiais, rūpintojėliais, langinių ir skrynių ornamentais. Vos tik žmogus atsirado žemėje, ligi pat šiol per tikėjimą jis siekia surasti kažką gražaus ir kilnaus. Skubame ieškoti vežtis kūrinių iš Tibeto, Afrikos ir aikčioti – oi, kaip gražu. Pavažinėkit po savo gimtinę, pažinkit savo krašto kultūrą, sugrįžkit prie savo šaknų – pamatysit, kokie turtingi esam. Skulptūra į bažnyčią atkeliavo iš rūmų, ne iš pakelių - tada buvo atsigręžta kone į anatominį žmogaus kūno grožį. Beje, ir pirmoji Kretingos bažnyčia buvo asmeninė didikų Chodkevičių koplyčia – o kas statė, tas ir muziką užsakė. P.Vaineikis: - Ikona yra pats pirmasis atvaizdas krikščionybėje, atėjęs iš senosios žydų kultūros ir galutinai susiformavęs krikščionybėje VII – IX a. Žmonių troškimas pamatyti Dievą atsispindėjo psalmėse ir į tą troškimą Dievas atsakė konkrečiai, įsikūnydamas Jėzuje Kristuje. Tik todėl, kad Kristus tapo žmogumi, atsirado ir pirmasis atvaizdas, graikiškai – ikona. Pirmoji ikona yra Kristaus. Pagal Bažnyčios tradiciją teigiama, kad karalius Akbaras, gyvenęs prie Palestinos, sirgo nepagydoma liga. Jis buvo girdėjęs, kad Jėzus gydo žmones, ir parašė jam laišką, kviesdamas ateiti į jo karalystę ir išgydyti jį. Jėzus per savo mokinius nusiuntė jam laišką, kad jis atėjo ne pas pagonis, o pas pražuvusius Izraelio žmones. Akbaras vis vien užsimanė pamatyti Jėzų ir nusiuntė pas jį geriausią savo karalystės dailininką, kad nutapytų jo atvaizdą. Dailininkas įsiliejo į Jėzaus mokinių minią, klausėsi pamokslų ir bandė piešti jo šaržus. Bet jam vis nesisekė, nes Jėzaus veidas švytėdavo nežemiška šviesa. Jėzus, matydamas jo pastangas, vieną rytą atsikėlęs nusiprausė veidą, paėmė lininį rankšluostį, nusišluostė ir sulankstęs atidavė menininkui, sakydamas: „Nunešk tai savo karaliui ir jis išgis“. Menininko nuostabai, išlanksčius rankšluostį, jame buvo Kristaus atvaizdas. Ir tai yra pirmoji ikona, žinoma krikščionybėje nuo Konstantinopolio laikų, ir tai - ne žmogaus rankų kūrinys. Ją kopijavo ir paskleidė aplinkui. Gandai apie šį įvykį sklido, ir netgi po daugelio šimtmečių kryžiuočiai, nusiaubę Bizantiją, ieškojo „vera ikonos“ – tikrojo atvaizdo, - iš čia atsirado ir Veronikos, vakariečių iš Bizantijos parsivežtas personažas. Biblijoje tokios Veronikos, kuri nušluosto Jėzui veidą, nėra. Šis pirmasis Jėzaus atvaizdas padarė milžinišką įtaką - jis buvo startas ikonografijai. Ligi XIV a. bažnyčioje kitokios tapybos nė nebuvo. Vėliau rūmų ir dvarų kultūra į bažnyčias įvedė stacijas, paveikslus – autoriai juos kūrė pagal patronų užsakymus. O ikonoje nėra nei datų, nei autoriaus pavardžių. A.Žilys:
- Patys didieji meno šedevrai yra religiniai kūriniai: jie skirti garbinti Dievą, kuris įkvėpė bei vedė žemiškuosius kūrėjus. Juk kiekvienoje Europos šalyje didžiausi talentai atsiskleidė pirmiausia bažnyčioje, joje skambėjo iškiliausi muzikos kūriniai. Bažnyčios chorai būdavo labai profesionalūs. Jų lygį išlaikyti labai sunku, tai dažniausiai pavyksta tik katedrų chorams. Tarkim, Londone berniukų choras yra išlikęs nuo XIV a. L.Pudžiuvelytė: - Nors sakralinė ir pasaulietinė muzika yra skirtingi dalykai, tačiau kiekvienas kūrinys, jeigu jis pakylėja, savaime gražus ir yra Dievo kūrinys. Šiandien žmonės dažnai sako, kad bažnyčioje jų sielas į Dievą pakylėja vargonų muzika. Tačiau vertėtų prisiminti, kad vargonai buvo pasaulietiškas instrumentas: iš pradžių jų nė nenorėjo įsileisti į bažnyčią. Vienintelis žmogaus balsas buvo laikomas šventu instrumentu, ir pačiu tikriausiu šlovinimu buvo laikomas natūralus giedojimas, ką ligi šiol išlaikė ortodoksai bei musulmonai. VII – IX amžiuje galutinai susiformavo ir ligi šiol išliko visas Grigališkojo choralo repertuaras: šio giedojimo tradiciją Prancūzijoje ir Vokietijoje išlaikė neparapijinės, prie vienuolynų veikiančios, bažnyčios, dažniausiai – benediktinų. - Kaip krikščioniškos tradicijos veikia Jūsų kūrybą? A.Žilys: - Nedidelėse parapijose suburti ir išlaikyti profesionalų chorą yra labai sunku. Tačiau kiekvienas chorvedys bažnyčiai palieka savo kūrybos, - esu parašęs per 40 religinio turinio kūrinių. Kretinga iš esmės turi kuo pasidžiaugti - pavarčiau Kretingos bažnyčios choro istoriją: prieškariu čia dirbo Eduardas Balsys ir turėjo 100 vyrų chorą, bažnytinius koncertus rengdavo kompozitorius Antanas Pocius. Nepriklausomybės pradžioje Sumos chorui vadovavo kompozitorius Alvidas Remesa. L.Pudžiuvelytė: - Parašei ir lyg kūdikį paleidai į gyvenimą: kartais netikėtai kur nors išgirsti – o, mano. Aš to nesureikšminu, - chorvedys visada kuria repertuarą savo chorui. Giesmes juk taip pat, kaip liaudies dainas, kūrė vienuoliai, ir jų autoriai – nežinomi. Chorai bažnyčioje turėtų sugrįžti prie ištakų, tęsti senąją tradiciją – vadovaudama vaikų chorui, aš sėdžiu lyg ir ne savo rogėse: nuo dabar madingos elektroninės muzikos man norisi grįžti prie tikrojo giedojimo. Pasiilgstu Grigališkojo choralo, kurio grupę Kretingoje buvo subūrusi Asta Timukaitė, o dabar nepasisekė. G.Staškauskas: - Anksčiau ir skulptūrų niekas nepasirašinėjo taip, kaip dabar. Dabar – kitas laikmetis: jeigu nepasirašei, esi nežinomas, o jei esi nežinomas – tavęs nėra. Dabar visi siekia būti žinomi, ryškūs – žvaigždės, garsenybės. Anksčiau žmonės kūrė labiau iš širdies, o dabar – dėl pinigų ir išskaičiavimo. Kurti natūralistinį meną nebėra aktualu, aš stengiuosi mąstyti, o ne rodyti kūno anatomiją. Didžiuojuosi, kad teko pabendrauti su tėvu Leopoldu, kuris man patikėjo medyje atskleisti biblijines temas, išlaikant lietuvišką dievdirbio tradiciją. - Pabandykite apibūdinti, koks yra krikščionybės indėlis į Kretingos miesto kultūrinį gyvenimą. P.Vaineikis: - Mūsų, pranciškonų, tikslas – duoti Kretingos miestui sakralųjį meną. Ir aš noriu pasidžiaugti, kad Kretingos vienuolyne jau nuo šio rudens bus atidaryta Lietuvos ikonografijos mokykla, kur savo įgūdžius tobulins ikonos meistrai. Noriu išskirti vieną asmenybę – brolį pranciškoną iš Italijos Karlą Bertagnin: jis yra ikonografijos Lietuvos bažnyčioje pradininkas. Jo dėka per Lietuvą nusirito nauja ikonografijos meno banga, jis vėl – Kretingoje ir vadovaus ikonografijos mokyklai. Kretingiškė menininkė Anastasija Šopagienė jau ir šiandien gerokai lenkia savo mokytojus. Bus tęsiama senoji pranciškonų tradicija: jau didikai Chodkevičiai Kretingoje buvo įkūrę religinio meno studiją, kurios meistrai nutapė stales Kankinių koplyčioje. Mes norime sugrąžinti į Kretingos bažnyčią tikrąjį meną: sintezatorių muzika ir elektroniniai varpai tėra laikinas reiškinys, pereinamasis etapas, kol įstengsime atgaivinti tai, kas sakralu. L.Pudžiuvelytė: - Manau, kad šiandien negimtų nė mintys kalbėtis, jeigu Kretingoje nebūtų brolių pranciškonų, kurių dėka Kretinga tapo tikru kultūros lopšiu: kiek čia kultūros ir meno žmonių pabuvojo, kiek žmonių čia važiavo, kiek pažinčių per Kretingą mezgėsi. Šv. Antano institutas – gili kultūros oazė, kokios asmenybės čia dirbo: Aušra Babickienė, Kęstutis Trimakas, Alvidas Remesa, režisierė Regina Steponavičiūtė, atvažiuodavo profesoriai iš užsienio. A.Žilys: - Mūsų miesto bendruomenė pirmiausia bažnyčioje išgirdo užsienio atlikėjų koncertus: Kretinga būdavo tarp svarbiausių Lietuvos miestų – po Vilniaus, Kauno, Nidos. Kiek žmonių į Kretingą suplūsdavo per Šv.Antano atlaidus, kur skambėdavo sukrečianti muzika nuo klasikos ligi džiazo. Meniniai kolektyvai ligi šiol laiko didele garbe atvykti koncertuoti į Kretingą. Kokios būdavo rengiamos misterijos, miuziklai. Užgimė Lietuvos vaikų bažnytinių chorų šventės. Kituose rajonuose neįsivaizduojamas dalykas: bažnyčioje - Bitlų muzikos vakaras, primadonos Eglės Špokaitės ir muzikos grando Martyno Švėgždos von Bekker koncertai per altoriaus šventinimo iškilmes.
|
|
