|
|
|
Prisikėlimo paslaptis – žmogaus išlaisvinimas
Kai lietuviai vis dar masiškai vyksta laimės ieškoti svetur, 42-jų brolis pranciškonas Karlas Bertagnin iš Italijos atvirkščiai – veržiasi į Lietuvą, kur kone per 20 pažinties su mūsų kraštu metų, jis tvirtino, suradęs daug nuoširdžių ir dvasingų žmonių. Į Lietuvą traukia gamta ir žmonės Profesionalus grafikas, ikonų kūrėjas ir diplomuotas teologas. Pakutuvėnų pranciškoniškos brolijos pradininkas, misionierius musulmoniškame krašte, čigonų taboruose ir elgetaujantis pamokslininkas Europos miestų gatvėse. Tamsaus gymio, giedros šypsenos ir mažakalbis, kas nebūdinga italams, - toks būtų K.Bertagnin portretas. „Esu šiaurės italas: gimiau, augau ir mokiausi Veronoje. Šiaurės italai yra gerokai ramesni už pietiečius. Tačiau tik brolijoje išmokau labiau klausyti, negu daugžodžiauti - labai daug žodžių yra ištariama beprasmiškai“, - į pastebėjimą apie italams nebūdingą temperamentą atsakė brolis Karlas. Su evangelizacine misija apkeliavęs daug kraštų, šį sausį K. Bertagnin, kaip pats mano, bent trejiems metams vėl sugrįžo į Kretingą. Kretingos brolijoje K. Bertagnin paskirtas namų vikaru, yra atsakingas už parapijiečių evangelizaciją bei ryšį su pranciškoniškuoju jaunimu. Tačiau pagrindinis jo tikslas – Kretingoje suburti ikonos meistrų mokyklą, kur per vidinius mokymus būtų tobulinama ikonų tapybos technika. „Į Lietuvą mane traukia žmonės ir gamta. Lietuviai tik iš pradžių atrodo santūrūs ir uždari, bet ilgėliau pabendravus jie atsiveria. Tai – dvasingos tautos žmonės. Todėl stengiausi kuo greičiau išmokti kalbėti lietuviškai, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis“, - tvirtino brolis pranciškonas, be gimtosios italų, dar gerai kalbantis lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis. Surado kitokį vienuolio gyvenimą Jo pažintis su Lietuva įvyko Šv.Bernardino teologijos institute Veronoje, kai mokytis atvyko pirmieji lietuviai Linas Vodopjanovas, Paulius Vaineikis ir Ramūnas Brundza. Užsimezgė bičiulystė. Juos aplankęs Gediminas Numgaudis pakvietė K.Bertagnin pravesti ikonografijos stovyklą Pakutuvėnuose. „Tai buvo pirmoji mano išvyka į užsienį ir iš oro uosto išsyk patekau į Pakutuvėnus. Koks laukė netikėtumas: miškai, pievos, laukai, per juos vingiuoja Minija, o vidury – mažytė bažnytėlė. Čia suradau civilizacijos dar nepaliestą oazę ir didelį Dievo troškimą žmonėse“, - brolis Karlas pabrėžė, kad ši pažintis įvyko 1996 m., kada Pakutuvėnuose dar niekas negyveno ir žmonės į juos neplūdo. „Tačiau pats didžiausias atradimas man buvo tai, kad pranciškoniškas gyvenimas gali būti kitoks, negu įprasta Italijoje, kur parapijų gyvenimo tradicijos nusistovėjusios. Čia įsuko stiprus gaivos gūsis“, - prisiminė brolis Karlas, vėliau kas vasarą atvykdavęs lietuvius mokyti ikonografijos. Jis sakė dar nebaigęs mokslų brolijos vyresnybės jau prašėsi siunčiamas į Lietuvą, tačiau pirmus metus jį paliko Venecijoje. Išsipildžius svajonei tarnauti Lietuvoje, pirmiausia pateko į Kryžių kalno, po to - į Kauno ir Kretingos brolijas, o po 2003 metų pranciškonų kapitulos kartu su broliu Gediminu ir Pauliumi prašė leisti Pakutuvėnuose įkurti naują bendruomenę. „Pas mus atvažiuodavo daug sužeistų žmonių ir aš mačiau, kaip Dievas veikia jų gyvenimus - kaip jie gyja ir tiesiasi. Italijoje to beveik nėra: gyvenimo smūgių sužeistus žmones nukreipia pas seseris teresietes ar į „Caritas“ draugiją, - lyg vienuoliai turėtų tiek darbų, kad jiems nėra kada išklausyti žmogaus“, - samprotavo K.Bertagnin. Pranciškono namai – Europos gatvėse Prieš sugrįžtant į Kretingą, K.Bertagnin penkerius metus priklausė Palestrinos prie Romos vienuolynui bei Ispanijoje įsikūrusiai naujai Santjago kelio brolijai. Ten jis vėlgi įgijo kitokios patirties. „Palestrinos brolija yra labai savarankiška, provincijai nepriklausanti bendruomenė. Ji tiesiogiai pavaldi ordino generolui, o jos misija – Dievo žodžio skleidimas visoje Europoje pačiais netikėčiausias būdais. Pasiryždavome išgyventi iš nieko. Laikinus būstus susiręsdavome iš kartono ir nakvodavome tiesiog gatvėse, elgetaudavome, kad prasimaitintume. Viename mieste pabuvę keletą dienų, keliaudavome kitur. Tokiu savo gyvenimo būdu Europos miestų gatvėse liudijome Evangeliją, - pasakojo brolis Karlas. - Žmonės mus priimdavo labai šiltai, toks brolių nusižeminimas juos labai lietė“. Išvien su Stambulo pranciškonų brolija, kurioje - broliai iš skirtingų pasaulio kontinentų, jis vykdė krikščionišką misiją ir musulmonų kraštuose, kur viešumoje negalėjo pasirodyti su pranciškonišku abitu. Jam teko gyventi ir pastoracine veikla užsiimti ir pietų Europos čigonų taboruose. Bėgimas nuo savęs Nepaisant meilės Lietuvai, K. Bertagnin, kaip Pranciškonų ordino brolis, sako esąs pasirengęs būti pasiųstas į bet kurį pasaulio kraštą: “Esu pašauktas būti pasaulio gyventoju ir ten, kur reikia, skleisti Jėzaus mokymą“. Tačiau jis nepateisina masinės lietuvių emigracijos. „Toks jausmas, kad tas, kuris bėga iš savo šalies, bėga pats nuo savęs. Svetur žmogus vis vien jaučiasi svetimas. Jeigu tie emigrantai jaustųsi pasaulio gyventojais, jie nesiburtų į lietuvių bendruomenes, nesistengtų išlaikyti savo parapijų. Dažnas nė nesistengia išmokti svetimos šalies kalbos“, - mano brolis Karlas. Jo įsitikinimu, lietuviai bėga iš savo šalies dėl to, kad nemoka džiaugtis mažais dalykais: atgavę Nepriklausomybę, išsyk nori visko ir labai daug. Visas pasaulis, anot jo, pernelyg paniręs į materializmo liūną, kuris įtraukia vis giliau: „Tai, už ką brangiai sumoki, labiau ir įvertini - nusiperki bangų automobilį, jį labiau ir saugai. Taip atsitiko lietuviams ir tikėjimo dalykuose: Nepriklausomybės pradžioje žmonės plūdo į bažnyčias, nes vertino tai, už ką sovietmečiu buvo brangiai sumokėta. Dabar tikėjimas duodamas už dyką, todėl ir nebėra branginamas“. Jis mano, jog tuo, kad bažnyčių klausyklos prieš Velykas užgultos - nesvarbu, kad dėl užsidedamo tikėjimo pliuso, - reikia džiaugtis: „Jei bent vienas iš tos minios subrandins savo tikėjimą, ir dėl to vieno broliams verta sėdėti klausyklose“. Didžiąją Velykų savaitę jis pataria kiekvienam žmogui bent 10 minučių pabūti tikroje tyloje – surasti laiko maldai ir susitikimui su Jėzumi. „Tyloje sunku ištverti. Tyla veikia: pradedi mąstyti, dėl ko, kam ir kaip gyveni. Per prievartą kito žmogaus nepakeisi, gali keistis tik pats. Ir tas pasaulio negeroves, kurios piktina, pirmiausiai reikia išrauti iš savęs. Jeigu pats sau būsi geresnis, ir pasaulis tau bus geresnis. Pirmiausia pats sau ir turėčiau palinkėti būti geru pavyzdžiu“, - tokį velykinį palinkėjimą brolis Karlas siunčia visiems kretingiškiams. * „Ikonografija niekada nevaizduoja Prisikėlusio Kristaus, o – nužengusį į pragarus išlaisvinti nuodėminguosius. Išlaisvinimas yra pagrindinė Kristaus prisikėlimo paslaptis, kuri – visada aktuali. Kas iš to žinojimo, kad Kristus prisikėlė. Bet kodėl jis prisikėlė? Dėl to, kad atnešė mums laisvę. Ir mūsų tikėjimo pradžia bei esmė - tikėti, kad Kristus yra gyvas ir su juo galiu susitikti kasdien“, - teigė brolis pranciškonas Karlas Bertagnin.
|
|
