|
|
|
Kai angelas vedžioja ranką ir balsą
Dainuojamosios bažnyčios simboliu Angelę Joknytę pavadino pranciškonas brolis Paulius, pristatydamas kūrėją klausytojams per jos giesmių ir gitaros muzikos vakarą. Ir vaizdingai pastebėjo, jog Angelę globojantis angelas, nepagailėjęs nei dangiško balso, nei savojo vardo, vedžioja ir Angelės ranką jos tapomose ikonose.
A.Joknytė jau daugiau kaip dešimtmetį gyvena, dirba ir kuria Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Tačiau Kretingą, į kurią jis sugrįžta keliskart per metus, ji tebelaiko savo namais: „Manęs čia laukia gėlės ir draugai“, - šypsodamasi prisipažino kūrėja. Kretingiškius sušildžiusi savo naujausių giesmių, kurias ji ketina išleisti atskira kompaktine plokštele, skambėjimu kūrėja išsyk išskubėjo į Londoną: šv. Kazimiero parapijoje, šiemet švenčiančioje 100-ąjį jubiliejų, per Kazimierines ji giedojo šventiniame koncerte. Prieš išvykdama A.Joknytė pasidalijo savo pamąstymais apie kūrybą su „Smilčių“ skaitytojais. Giesmes „apgyvendina“ ilgam - Angele, per 20 kūrybinių metų Jūs sukaupėte jau nemenką kraitį: išleidote solinius albumus „Vilties medžiui“, „Kol meilė miega“, su grupe „Šulinys“ parengėte 2 dalių muzikinį projektą „Rytas ir vakaras“, keturiese – albumą „Šuliniai iš tylos“. Kuo ypatingas bus Jūsų naujasis albumas? - Nauja kompaktinė plokštelė – tais tarsi naujos knygos išleidimas: giesmes norisi „apgyvendinti“, nes antraip jos išnyks. Nuo paskutinio mano albumo „Kol meilė miega“, kuriame skamba krikščioniška ritmiška muzika, praėjo 5 metai: jame – daug aranžuočių, atliktų išvien su džiazo atlikėju Gajumi Jogaila Milkeraičiu iš Londono, ten labiau žinomu Luko vardu. Į dar ankstesnius albumus sudėta įvairi dainuojamoji poezija, o dabartiniame bus tik mano pačios Londone sukurtos giesmės. Jose – gilesnis žvilgsnis į žmogaus ir gyvojo Dievo santykį bei maldos esmę. Naująjį albumą, kuris dar neturi pavadinimo, noriu išleisti šv. Kazimiero parapijos, kurioje savanoriškai komponuoju puokštes, vakarais giedu šlovinimo grupėje, jubiliejaus proga. - Esate vadinama krikščioniškosios dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininke: jūsų sukurtos giesmės ligi šiol tebeskamba bažnyčiose. Kaip jos gimsta? - Pirmosios giesmės gimė, pradėjus ieškoti gyvojo Dievo: baigusi dailės studijas Šiaulių universitete, dirbau Kaune, įsijungiau į „Tikėjimo žodžio“, po to „Gyvųjų akmenų“ bendruomenes. Susitikusi brolį pranciškoną Gediminą, atvykau į Kretingą: čia mano tikėjimas augo išvien su pranciškoniškuoju judėjimu, čia įleidau šaknis. Krikščioniškos dainos neįsivaizduoju be maldos: aš nuolat ieškau ryšio su Dievu, o tai įmanoma tik per maldą. Malda tampa kasdienybės režimo dalimi: šiandienos bėgime – lėkime turi užtekti laiko Dievui. Mano maldos susilipdo ne vien iš maldos, bet ir iš susitikimų su žmonėmis. Gaunu pirmapradį impulsą, o po to reikia dirbti: pirmas posmas – iš Dievo, o toliau – kūryba iš savų resursų. Giesmės pritariant gitarai yra mano gyvenimo būdas. Bet jeigu nebūtų klausytojo, nebūtų ir paskatų kurti. Giesmė ir ikona - išvien - Ar Londone yra geresnės galimybės derinti darbą ir kūrybą? - Mano giesmės yra labiau žinomos Lietuvoje, negu Londone. Dirbti galiu Luko studijoje, tačiau naująjį albumą įrašysiu Lietuvoje „Gerosios naujienos“ centro studijoje. Londone man patinka: čia suvažiavę daug tautų, susimaišę daug kultūrinių sluoksnių. Nepasakyčiau, kad šis miestas yra mano antrieji namai, nors čia gyvenu ir dirbu jau dvyliktus metus - turiu lietuviškos juvelyriškos krautuvėlę. Mane traukia į Lietuvą, bet, pabuvus čia, vėl norisi atgal. Dauguma Londono lietuvių sako, kad esame sugadinti - mes sergame savąja ilgesio liga. - Angele, nedaug kas težino, kad greta giesmių svarbią vietą Jūsų kūrybiniame kelyje užima ir ikonų tapyba. Kaip tapyba ir muzika sutaria jūsų darbuose ir sieloje? - Piešti ikonas mokiausi pas palangiškį ikonų meistrą Marių Vilucką. Po to buvo brolių Pauliaus ir Karlo pamokos Pakutuvėnų ikonografijos stovykloje, o Londone piešti mokiausi pas koptų ikonų meistrą Stefane Rene. Šiuo gyvenimo periodu ikonų tapyba ir muzika eina išvien. Giesmės ir ikona – tai saviraiška ir malda, galimybė pasakyti tai, ko negalima išreikšti žodžiais. Ikona yra vienas iš maldos būdų: atrodo, kad ne tu ją, o ji tave piešia. Ikonografijos tradicijos – ne kūryba, o paklusnumas, Švento Rašto žodžio perteikimas linijomis bei spalvomis. - Jūsų tapyta Šv. Pranciškaus ikona, puošianti naujai statomo Šv.Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje koplyčią, - kitokio braižo, negu įpratę matyti bažnyčiose. - Aš noriu, kad Dievas mano ikonose būtų švelnus, maloningas – tai ir atsispindi ikonų linijose - gal todėl, kad esu moteris. Ikonose tik šiek tiek galima leisti sau improvizuoti, iš esmės jų technika lieka griežtai kanoninė. Nutapiau dvi dideles ikonas: Dievo Motinos ir šv. Pranciškaus, o mažų – keliasdešimt. Ikonų autoriaus nebūtina žinoti, daugelis autorių nė nepasirašinėja - jis neturi būti priekyje, nes jo ranką vedžioja Dievas.
|
|
