|
|
|
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis: „Kūdikiui – stipriausią lopšį“
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingoje katalikų parapijoje įvyko Lietuvos „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių jubiliejinis 20-mečio susitikimas, kuriame dalyvavo ir šio judėjimo globėjas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jo Eminencija pasidalijo mintimis su skaitytojais apie šiandienos visuomenę ir Bažnyčios vaidmenį, kuriant Lietuvos gerovę.
- Jūsų Eminencija, didesnę savo gyvenimo dalį Jūs praleidote užsienyje, Lietuvai tarnaujate nuo jos Nepriklausomybės atkūrimo. Kodėl, Jūsų manymu, įžengus į trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, visuomenėje ryškus nusivylimas savo valstybe? - Mes patys ir esame visuomenė, kurianti savo valstybę. Jeigu šiandieną žmonės nusivylę, širdyje nešiojasi nepasitikėjimą vienas kitu bei neviltį, nekaltinkime kitų, o pažvelkime į save ir paklauskime: o ką gero padariau aš pats, ką įnešiau į visuomenės kūrimą. Šiandien visuomenėje trūksta pasiaukojimo ir supratimo, jog tai, ką darau, privalau daryti sąžiningai - ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Taip turėtų būti visur - darbe, politikoje, kunigystėje. Kiekvienas turime jausti atsakomybę už kitus. Bet, deja, šiandien esame labiau individualistai ir nenorime matyti šalia esančių žmonių. - Kokias vertybes lietuviai yra labiau išsaugoję, lyginant su kitomis Jūsų pažintomis šalimis? - Negalima lyginti šalių, galime lyginti tik visuomenes pagal tai, kaip jos išlaikė savo identitetą – kalbą, kultūrą, tikėjimą – tai, kas vadinama tautos šaknimis. Mūsų tautos šaknys – stiprios, tačiau kamienas – įtrūkęs. Visų šalių visuomenės yra statomos ant tų pačių vertybių – pagarbos, orumo ir pasitikėjimo žmonėmis - pamato. Lietuvoje įvyko ir labai gražių pokyčių: auga naujoji karta, kuri ieško tikrųjų vertybių. Tačiau yra ir skaudžių dalykų. Lietuva man primena po potvynių jūroje kyšančią uolą: nelengva ant jos statyti, nes vanduo vėl nuplauna tai, kas pradėta statyti. Iš viso pasaulio į Lietuvą papūtė vėjai, o išvien su jais atėjo ir negerovės – materializmas. Pasigendu iniciatyvos kurti, o ne dejuoti, kad Lietuvoje yra blogai. - Kas Jus, kaip aukščiausią Lietuvos katalikų bažnyčios vadovą, šiandien labiausiai jaudina? - Man labai skaudu, kad laisvė panaudojama ne taip, kaip turėtų būti. Mano tėvai man įskiepijo meilę tėvynei, nors buvau tik vienerių, kai jie buvo priversti palikti Lietuvą: tėvas – diplomatas be valdžios, giminės atsidūrė Sibire. Tačiau jie gyveno viltimi sugrįžti ir kovojo už Lietuvos teisę į laisvę. Kiekviena valstybė prasideda nuo šeimos, tačiau šiandien šeima yra puolama. Man šeima yra vyras ir moteris. Iš šeimos į jauną žmogų ateina tikrosios vertybės, ir jeigu tai pamiršime, sugriausime visuomenę bei savo valstybingumą. Nei mokykla, nei Bažnyčia neperduos tų vertybių, kurias vaikui įskiepija šeima. Paleidai kūdikį į pasaulį, ir duok jam patį tvirčiausią lopšį. Mano mama buvo pradžios mokyklos mokytoja: ji pastebėdavo, kad vaikui kažkas negerai, ir išsyk eidavo pas tėvus aiškintis, kodėl vaikas yra nelaimingas. - Ką, Jūsų manymu, Lietuvoje pirmiausiai reikėtų keisti? Valstybė turėtų atsigręžti į jauną žmogų: steigti darbo vietas, kad žmogus neišvažiuotų iš savo šalies, o dirbtų jai. Jauni žmonės nesupranta, kad augalas, persodintas į kitą vietą, sunkiai beprigyja. Lietuvoje gajus ir vadinamasis „uošvienės sindromas“ – kai jauni žmonės neturi kur gyventi ir glaudžiasi pas tėvus, o šie nori kontroliuoti jų gyvenimus, kuriuos vaikai privalo kurtis patys. Valstybės vyrai pirmiausia turi žiūrėti į žmogų ir į šeimą, - taip gimsta atskiro miesto ir visos valstybės gerovė. - Kuo prie šios gerovės kūrimo gali prisidėti Bažnyčia? - Bažnyčia eina nauju evangelizacijos keliu, žmonėms siūlome naują gyvenimo būdą – tikėjimą, kuris teikia žmogui atramą, padeda ugdyti vertybes. Šiandieninį žmogų ištinka įvairūs išbandymai, ir jeigu jis neturi į ką atsiremti, jam sunku atsilaikyti. Iš to kilo savižudybių banga. Gyvenimas yra didžiausia dovana ir reikia pagalvoti, ant kokių vertybių pamato žmogus jį nori kurti. Bažnyčia skatina šeimų atsakomybę, padėdama jai pasirengti santuokai, kad žmogus tuščiame lauke nepradėtų statyti savosios bažnyčios. Bažnyčia taip pat skatina parapijose kurti gyvas bendruomenes, besirūpinančias jos nariais. Tai ypač aktualu mažuose miesteliuose, kur žmonės pažįsta vieni kitus. Tarkim, Prancūzijoje, seni žmonės atvežami į bažnyčią, jais pasirūpina tikinčiųjų bendruomenė. Turėtume išmokti padėti vienas kitam, aplankyti sergantį, atjausti bėdoje. Atjausti – tai eiti kartu, stengtis suprasti širdimi, o ne pamokslauti. Mokėti tylėti, kada žmogui labai skauda ir kada žodžiai nebepadeda. - Jūsų Eminencija, kokia buvo pirmoji Jūsų pažintis su Kretinga? Ir ko palinkėtumėte jos žmonėms? - Pirmoji mano kelionė į Lietuvą įvyko 1989 metais, kai mane įleido į gimtąjį kraštą: pirmiausiai ir atvykau į Žemaitiją, aplankiau Kretingą. Susitikau brolį Astijų: šis parodė į grąžinamą vienuolyną ir skėsčiojo rankomis – nežinau, nuo ko pradėti, sakė jis. Po to dar nesyk tyliai lankiausi jūsų krašte – aplankiau Motinos Teresės ir Šventos Klaros seseris. Turite dėkoti broliams pranciškonams – jų dėka Kretingos parapija yra labai gyva. Linkiu, kad visa, kas gražaus pasėta, augtų, klestėtų ir to grožio neužgožtų piktžolės. Nes visuomet, kas auga – gera ir bloga sėkla - auga išvien. Linkiu augti ir atsinaujinti, nebijoti nesėkmių, pralaimėjimų, palūžus vėl stiebtis. Turėti daug vilties, kad galime sukurti geresnę bendruomenę, miestą, valstybę, pasaulį. Audrys Juozas Bačkis gimė 1937 m. Kaune, Lietuvos diplomato Stasio Antano Bačkio ir mokytojos Onos Galvydaitės–Bačkienės šeimoje, buvo antras vaikas. 1938 m. su šeima išvyko į Paryžių, - tuomet niekas nesitikėjo, kad sugrįžimo į tėvynę jam teks laukti 50 metų. Paryžiuje A. J. Bačkis įstojo į kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1961 m Romoje. 1964 m. buvo pašauktas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą ir ligi 1973 m. dirbo Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje. Nuo 1974 m iki 1988 m. dirbo Vatikano valstybės Viešųjų reikalų taryboje, dėstė diplomatinę teisę Laterano universitete. 1988 m. Popiežius Jonas Paulius II konsekravo A. J. Bačkį vyskupu, o 1991 m., įkūrus Vilniaus bažnytinę provinciją, jis paskiriamas arkivyskupu metropolitu. 2001 m. vasario 21 d. paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu.
|
|
