|
|
|
Kai žodžiai veržiasi iš širdies gelmių
Klaipėdietė Aldutė Vakarė (Striaukienė) Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje pristatė savo pirmąją knygą „Kartais Angelas pasirodo: lašai širdžiai, sielai, kūnui ir protui“. Ši knyga - tai autorės apmąstymai apie žmogaus būties prasmę. Ji skirta tiems, kas siekia fizinio ir dvasinio švarumo.
A.Vakarė įsitikinusi, kad jos misija – rašyti. Ji prisipažįsta, kad medžiagą savo knygai rinko visą gyvenimą, o rašė – dvejus metus. „ Į ją sudėta mano dvidešimties metų sveiko gyvenimo būdo patirtis ir giliai širdyje slypintis troškimas perduoti žmonėms nuoširdų norą – rūpintis savo siela ir kūnu“, – pristatydama savo knygą sakė ji. Pasak autorės, svarbiausias knygos akcentas - „Sielos išsivadavimas - kelias į Meilę, Laimę, Gėrį, Grožį, Kūrybiškumą“. Tai, kad ji parašysianti knygą, teigė žinojusi seniai, tik rašymą vis atidėliojo. Tam esą turėjo ateiti laikas. Ir jis atėjo – pajuto, kaip „aukštesnė jėga apkabino pečius“. Ir savyje nebegalėjo ilgiau tvertis nerašydama. A.Vakarė neslepia, kad dar mokykloje ji buvo „balta varna“. Neišsipildė ir jos svajonė tapti režisiere. Mokėsi Kauno maisto pramonės technikume fermentavimo technologijos. Ir vėliau gyvenimas jos nelepino: teko patirti vyro išdavystę, netekti bendro verslo, vienai rūpintis dviem vaikais. Ir, kaip sako pati, norint išleisti knygą - parduoti net butą. Tačiau skaudžios gyvenimo akimirkos ir „praėjimas per mėsmalę“ jai padėjo tapti savimi. Anot jos, kančia žmogų išgrynina. Žmogus negali nugyventi kito žmogaus gyvenimo, kiekvienas turi eiti savo keliu. Kartą medituojant jos siela nukeliavo prie vandenyno. Ir čia ji išgirdo balsą, kad jos darbas – užrašyti Dievo žodžius. Po kiek laiko ji iš tiesų nukeliavo į tą vietą prie vandenyno. Pažvelgusi į dangų debesų šviesoje ji pamatė išryškėjusį Angelo veidą. Ši nuotrauka tapo knygos viršeliu. Pasak knygos autorės, toje pačioje vietoje ji sutiko ir Angelą žmogaus pavidalu – savo įkvėpėją, savo Mūzą. A.Vakarė mano, kad jeigu ateina laikas daryti tai, kas yra skirta, nereikia nieko galvoti. Todėl jai nereikėjo sukti galvos, kaip ir ką rašyti – viskas atėjo savaime iš širdies gelmių. Mintis rašė į sąsiuvinį ir tik vėliau viskas buvo perkelta į kompiuterį. Taip po lašelį dėliodama savo mintis ji vėliau gavo spalvingą „vientisą dėlionės paveikslą“ . Rašydama knygą esą ji kasdien augo ir pati. A.Vakarė įsitikinusi, kad gera knyga – tai tarsi tabletė sužeistai sielai, tik svarbu, kad ji patektų reikiamiems žmonėms reikiamu laiku. Rašyti knygą – sunkus darbas. „Su knyga tu pabundi rytą, su ja esi ir vakare. Turi ja kvėpuoti, ja gyventi. Ją rašai net tada, kai nerašai“, - sakė autorė. Knygos rašymą ji palygina net su gimdymu: pradėjus gimdyti ar rašyti tu jau nei vienu, nei kitu atveju nebegali sustoti. Kartais jai tenka išgirsti, kad dabar knygų niekas neskaito, jų - pilni knygynai. Esą po tokių žodžių vėl reikia giliai, giliai nugrimzti į sielos gelmes, kad vėl galėtum rašyti. Knygoje autorė savo mintis išreiškia per heroję Moniką. Per ją galima suprasti autorės požiūrį į pinigus ir materialinius turtus. Pinigai ir valdžia patikrina žmogų ir parodo, kas ko vertas. Tačiau ne visi gali išlaikyti tokį išbandymą. Jo neišlaikė ir Monikos šeima. Monika išsako ir savo mintis apie vyro vaidmenį šeimoje, jo požiūrį į moterį, vaikus. „Būsiu labai laiminga, jei mano knyga padės rasti atsakymus bent vienam žmogui. Jei padės jam taip, kaip kadaise man padėjo kitų rašytojų knygos“, – sakė A.Vakarė. Knygoje gausu sentencijų – tai, pasak autorės, trijų dešimtmečių darbas, kuris jai tapo rimtu gyvenimo pomėgiu ir maistu sielai. Knygą „Kartais Angelas pasirodo: lašai širdžiai, sielai, kūnui ir protui“ išleido „Eglės“ leidykla. Tiražas – 3 tūkst. egzempliorių. Išleidusi savo pirmąją knygą A.Vakarė jau rašo knygą vaikams. Renginio metu autorė pristatė ir savo gamtos fotografijų ciklą. Fotografija į jos gyvenimą atėjusi netikėtai – vykstant medituoti į gamtą pasiimdavo ir fotoaparatą. Taip laikui bėgant susikaupė daugybė nuotraukų, atskleidžiančių gamtos grožį.
|
|
