Sausio 13-oji: galimybė pasitikrinti tikruosius jausmus

Jūratė Sofija Laučiūtė išsaugojo Lietuvos vėliavėlę, kurią ji prieš daugiau negu 20 metų glaudė per neeilinę Leningrado miesto tarybos sesiją – joje Sausio 13-osios įvykių liudininkė išklojo viską, kas vyksta Baltijos šalyse.

Mokslininkė ir politikė Jūratė Sofija Laučiūtė, kaskart Sausio 13-ąją save sugrąžinanti į tos dienos įvykius, stengiasi išvengti apmaudo, kuris iškyla susivokus, kad šiandien pernelyg mažai tarnaujame tam idealui, dėl kurio tauta pečius buvo surėmusi per kruvinąjį sausį.

„Į Lietuvą priešai ėjo neatsiklausę mūsų tautos, ir mes gynėmės. Iškovojome laisvę, nepriklausomybę, tačiau lietuvybės idealui netarnaujame. Išplaukė ekonominės gerovės puta – ir mes joje paskendome, nesuspėję tapti lietuviais ir valstybe. Iš ideologinės Rusijos priespaudos patekome į Europos Sąjungos ekonominį suniveliavimą, ir svarbiausia tapo pinigai“, - ne be apmaudo kalbėjo J.Laučiūtė - jai tokia susiklosčiusi situacija kelia šoką, iš kurio išsilaisvinti vis dar nepavyksta

Sausio 13-ąją išgyvenusi kartu su mūsų tauta ir tuometinio Leningrado demokratijos šaukliais, šį istorinį įvykį J.Laučiūtė sutapatina su Dievo duota galimybe pasitikrinti tikruosius jausmus, kurių svarbiausias – ištikimybė tautai.

„Jeigu to nebūtų nutikę, mano gyvenimas būtų buvęs gerokai pilkesnis, - prisipažino moteris, sausio 11-ąją atšventusi prasmingą jubiliejų „pagal pasą“ – mat jos motina dokumentuose užfiksavo ne tą dukters gimimo dieną. – Prieš dešimt metų jubiliejų sugalvojau švęsti tikrąją dieną – rugsėjo 11-ąją. Tada ją „nuspalvino“ įvykiai Niujorke...“

Mokėjo ne tik pašnekėti

Kai Lietuvą užklupo kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai, J.Laučiūtė gyveno bei dirbo Leningrade ir buvo Lietuvos Respublikos įgaliota atstovė. Susisiekusi su Romualdu Ozolu, išgirdo, jog Lietuvoje dedasi negeri dalykai. Sunerimo ir tuo nerimu pasidalino su Rusijos demokratinio judėjimo dalyviais – Nikolajumi Kornevu, Aleksandru Vinikovu, Jurijumi Nesterovu, Aleksandru Serekovu, Sergejumi Berezinskiu...

„Tada jiems pasakiau: „Rusijos inteligentai moka tik pašnekėti, po to – kažkiek padejuoti, užjausti...“ Ir po kiek laiko sulaukiau skambučio su pasiūlymu: „Vykstame į Vilnių...“, - savo kelionės pradžią iš Leningrado į Vilnių sausio 11-12 dienomis prieš daugiau negu 20 metų prisiminė J.Laučiūtė.

O prisiminti tikrai yra ką: traukinys „Leningradas-Vilnius-Berlynas“ buvo sustabdytas Daugpilyje, keleiviai – išsodinti. Kaip Lietuvos įgaliota atstovė J.Laučiūtė paskambino į Ministrų Tarybą, kad būtų pasirūpinta ja ir jos svečiais. „Tačiau nekantraudami įlipome į kitą traukinį, ir buvome išlaipinti Pabradės miškuose. Tada Nesterovas, Rusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kažkaip išprašė, kad traukinys bent iki Pabradės nuvažiuotų. Ten jau stovėjo daugybė sulaikytų traukinių. Susigrūdome į autobusą ir taip atsidūrėme Vilniuje. O mūsų Ministrų Tarybos atsiųsta mašina ilgiausiai ieškojo Daugpily...“ - pasakojo J.Laučiūtė.

Ji ir jos bičiuliai rusai Vilnių pasiekė sausio 12-ąją, prisistatė Audriui Butkevičiui, buvo pasirūpinta delegacijos nakvyne. Netrukus Vinikovas ir Nesterovas jau davė interviu mūsų televizijai, o Kornevas pasirūpino plakatu – Rusijos vėliavos spalvomis rusų kalba išpiešė žodžius „Lietuva, peterburgiečiai - su Jumis. Už Jūsų ir mūsų laisvę“. Tą plakatą Lietuvos bičiuliai prie Aukščiausiosios Tarybos išlaikė visą sausio 13-osios naktį, o žmonės, šiltai priėmę tokius linkėjimus mūsų šaliai, ėjo prie jų, bendravo, rūpinosi.

„Tais žmonėmis pasitikėjau – nė minties nebuvo, kad tai gali būti žmonės su dvigubu dugnu. Ir po to net 15 metų mes Sausio 13-osios proga susitikdavome, kad dar sykį prisimintume, ką sykiu išgyvenome“, - pasitikėjimą Rusijos inteligentais akcentavo J.Laučiūtė.

Išėjus kartu į naktį, kai pro Aukščiausiosios Tarybos viaduką pradėjo riedėti sovietinės kariuomenės tankai, N.Kornevas tada pasakė „Man gėda, kad esu rusas“.

Po interviu televizijai, J.Laučiūtės draugus ir ją minia atpažindavo, sakydavo „mūsų leningradiečiai“, o kai J.Nesterovas kalbėjo daugiatūkstantinei miniai, lietuviai jam skandavo „spasibo“.

Jūratė Laučiūtė su savo bičiuliais Rusijos demokratais (iš kairės) Nikolajumi Kornevu, Aleksandru Vinikovu ir Jurijumi Nesterovu, su kuriais stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos Sausio 13-osios naktį.

„Ačiū minia sakė už tai, kad Rusijos demokratai pasmerkė Michailo Gorbačiovo politiką, vykdomą agresiją. Po galingo mitingo Sausio 13-ąją supratome, jog mums reikia vykti į Leningradą, kad papasakotume, kas iš tiesų dedasi Lietuvoje“, - Rusijos demokratų indėlio į istorinius įvykius svarbą pažymėjo J.Laučiūtė.

Svarbu buvo ir tai, kad prieš išvykstant iš Leningrado į Lietuvą, buvo pasirūpinta leidimu sausio 13 d. surengti mitingą, dar nė nežinant, kas iš tiesų dėsis Lietuvoje. Tuometinis Leningrado deputatų tarybos pirmininkas Anatolijus Sobčakas, nors ir garsėjo kaip Rusijos demokratas, tačiau Lietuvos nepriklausomybei nebuvęs palankus, neleido rengti to mitingo, nes vadovavosi TSRS viceprezidento Janajevo laišku, kuris visų Rusijos miestų ir sričių vadovus įpareigojo užtikrinti rimtį ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta „Pribaltikos“ šalyse.

„Po Nesterovo sukelto triukšmo Sobčakas trenkė durimis ir išvyko į turnė po Europą, o leidimas buvo gautas. Vėliau daug kas stebėjosi, kaip leningradiečiai taip sugebėjo susitelkti būtent sausio 13 dieną. Palaikyti Lietuvos į gatves tada išėjo per 200 tūkst. žmonių“, - įvykius Leningrade prisiminė J.Laučiūtė.

Šviesiausia gyvenimo naktis

Po Sausio 13-osios sugrįžti į Leningradą vėlgi nebuvo paprasta, nors traukiniai ton pusėn jau buvo pajudėję. J.Laučiūtė ir keli jos bičiuliai į Leningradą vyko kartu su aspirantu Gintu, kuris prie jų grupelės prisijungė dar Daugpilyje. Sulipę į Ginto uošvės mašiną, pajudėjo Leningrado link. Pakeliui dar užsuko į Zarasus – kad paskambintų Borisui Jelcinui dėl Lietuvoje vykdomos sovietų kariuomenės agresijos. Prisiskambinti pavyko, o B.Jelcinas pažadėjo imtis priemonių.

„Privažiavome Pskovo miškus. Per radiją išgirdome, kad B.Jelcinas vyksta į Taliną. Buvo šalta – per 20 laipsnių šalčio. Tačiau mus šildė žinojimas, kad agresija sustabdyta. Šaukėme, trypėme – visus ištiko isteriškas palengvėjimas, o man ta naktis Pskovo miškuose išliko kaip šviesiausias gyvenimo prisiminimas“, - prisipažino istorinių įvykių liudininkė, kuriai vėliau teko išbandymas sausio 15 dieną kalbėti Leningrado neeilinėje tarybos sesijoje. Išbandymas todėl, kad teko atlaikyti visokius žvilgsnius – ir palankius, ir neapykantos, kad teko atstovėti prieš Talino Interfronto atstovus, kuriems taip pat buvo leista kalbėti toje pačioje neeilinėje sesijoje. Išbandymas, nes sesijos pirmininkas Ščerbakovas buvo pasirengęs ją nutraukti, o klausytojams neleidus to padaryti, vėliau jau teko emocinis krūvis atlaikyti ovacijas, kurias sesijos dalyviai išreiškė stovėdami. Jausmus žadino ir posėdžių salės balkone su trispalve stovėję lietuviai.

„Posėdį transliavo Leningrado televizija. Nė nenorėdama, tapau populiariu žmogumi 5 milijonų gyventojų mieste. Išgyvenau didžiulį emocinį krūvį – man niekas nebedavė progos būti kvailai, nusišnekėti, nebeturėjau prabangos būti silpna. Emocinio išbandymo pareikalavo ir nežinojimas, kas bus su šeimomis – įtardami struktūrų represijas, buvome perdavę, kad Liaudies fronto veikėjai slėptų dokumentus, sąrašus. Tačiau šie nuogąstavimai nepasitvirtino“, - į išgyventus jausmus sugrįžo J.Laučiūtė, kuri Lietuvių draugijos veiklą Leningrade atkūrė iškart, kai per Lietuvą nuvilnijo Sąjūdis.

Su daugeliu savo bendraminčių Rusijos demokratų J.Laučiūtė tebebendrauja ir šiandien. Kalbasi apie viską, kas vyksta ir Lietuvoje, ir Rusijoje.

„Nekalbu su jais tik apie viena – apie lietuvybės išsaugojimą. Tai būtų per daug intymu, o bičiuliai manęs nesuprastų. Taip, kaip nesupranta, ko lietuviai baigia išsivažinėti iš Lietuvos, kurios laisvė buvo iškovota pajutus smurto ir jėgos grėsmę. Mes turime gilų Sausio 13-osios įvykių suvokimą, bet mums to gylio, tiksliau – noro pritrūksta, kai kalbame apie idealą būti lietuviu“, - įsitikinusi J.Laučiūtė.

• Rašyti komentarą (6)