Meistro rankose oda virsta knygos viršeliu

Darbėnuose gyvenantys Tautvydas ir Ilona Rudžiai pragyvenimui užsidirba gamindami įvairius odos gaminius: užrašų knygutes, albumus, valgiaraščių aplankalus, garbės svečių knygas, rankinukus bei kitus daiktus.

Tautvydas Rudys savo dirbtuvės duris praveria jau penktą ryto.

Jų pagamintų užrašų knygučių galima įsigyti Kretingoje, valgiaraščio aplankalą paimti į rankas „Kurpių“ restorane Klaipėdoje ar „Alangos“ kavinėje Palangoje.

Visi gaminiai - iš natūralios odos.

Išdirbtą odą perka iš gamyklų. Daugiausia naudoja veršio odą. Gaminius siuva 1893 metais pagaminta „Singer“ siuvimo mašina. Šia siuvimo mašina siuvo dar Tautvydo Rudžio tėvas ir senelis. Nors siuvimo mašina sena, tačiau iki šiolei siuva puikiai.

T.Rudys sako, jog įdomiausia gaminti įvairius originalius užsakymus. Kartais žmonės kreipiasi su prašymu padaryti albumą jubiliejaus proga ar atsiliepimų knygą, nenurodydami, kas konkrečiai turi būti ant viršelio. Tada pats sprendžia, ką ir kaip puošti.

Serijinei užrašų knygučių gamybai naudoja klišes. Klišių gamyba - labai brangi, tad reikia pagaminti daug produkcijos, kad klišė atsipirktų.

Žmonės kreipiasi į jį ir su prašymais atnaujinti savo bibliotekos knygų viršelius. Rankinukų gamyba patikėta žmonai – rūbų modeliuotojai Ingai.

Pasak T.Rudžio, jo tėvas buvo baigęs Šiaulių amatų mokyklą ir dirbo Vilniaus dailės kombinate. Vėliau, tėvui mirus, ir šešiolikmetis Tautvydas buvo priimtas dirbti į dailės kombinatą.

Nors pačiam Tautvydui ir jo žmonai darbas su oda patinka ir artimas sielai, tačiau, anot jo, rankų darbu turtų nesusikrausi. Sunku smulkiam amatininkui - reikia mokėti mokesčius, kasmet brangsta oda, klijai, kartonas bei kitos reikalingos medžiagos.

Serijinei užrašų knygučių gamybai naudojamos klišės.

Darbo diena prasideda penktą valandą ryto, o vasarą - dar anksčiau.

T.Rudys su savo gaminiais vyksta ir į muges. Mugė - ne tik proga užsidirbti pinigų, bet ir pabendrauti su pažįstamais, pasikalbėti su aplinkiniais, išgirsti pirkėjų pageidavimus. Pašnekovas sakė nepykstąs ant pirkėjų, kurie nesugeba atskirti tikros odos nuo dirbtinės, ir dėl to kartais sulaukia nepelnytų priekaištų. Anot pašnekovo, mugėje jis gauna daug geros energijos.

Renka senus daiktus

T.Rudys mėgsta pabendrauti ir su kaimynais. Kartais miestelio žmonės kreipiasi į jį, kad pataisytų net pavadžius. Ir jis neatsisako. Už pagalbą neprašo užmokesčio.

- Pinigai gyvenime ne viską lemia. Geras žodis taip pat svarbus. Daug reiškia ir geri santykiai tarp žmonių,- sakė pašnekovas.

Tačiau aplinkiniai, žinodami, kad jis renka įvairias senienas, retsykiais jį pradžiugina senu daiktu. Todėl dirbtuvėse puikuojasi senas kalvaratas, batsiuvio įrankių komplektas, raktai, 1936 metais daryta skrynia bei daugelis kitų senų daiktų. T.Rudys prisipažino senienoms pirkti neturintis pinigų, tačiau jei kas pasiūlo, mielai jas priglaudžia.

Nors T.Rudžiui senove dvelkiantys daiktai - labai brangūs, tačiau jis norėtų, kad ir kiti žmonės galėtų jais pasidžiaugti. Tad meistras ieško vietos, kur ateityje galėtų juos deramai sudėti.

Tautvydas Rudys - tikras vilnietis, o žmona – klaipėdietė, bet 2000 metais jie ryžosi atvykti gyventi į Darbėnus. Ir neapsiriko.

- Vilniuje galima uždusti. Man čia labai patinka - graži gamta ir geri žmonės,- sakė pašnekovas, prisipažindamas, jog niekada nebenorėtų grįžti gyventi į sostinę.

Gyvenimu Darbėnuose nesiskundžia ir jų trečiokė dukra Gintarė.

• Rašyti komentarą (0)