Deimantines vestuves švenčianti pora: piršlys nemelavo

Raguviškiuose gyvenantys Jadvyga ir Antanas Telšinskai atšventė deimantines vestuves. Pora kartu – jau 60 metų ir sako: jei jau iki šiol nesusipyko, nesipyks ir ateityje, ir galbūt sulauks geležinių vestuvių.

Jadvyga ir Antanas Telšinskai, santuokoje gyvenantys jau 60 metų, sako, kad svarbiausia yra visada būti kartu.

Dar 80-mečio nesulaukę sutuoktiniai sakė, kad niekada nesigailėjo anksti sukūrę šeimą – kai pora 1951 metų rugpjūčio 8 dieną civilinę santuoką tvirtino bažnyčioje, nuotakai buvo be dviejų mėnesių 18, jaunikis ėjo 19 metus.

Didžiausiais savo gyvenimo deimantais darni pora vadina tris sūnus, septynis anūkus ir tris proanūkius.

„Proanūkių dar kiek mažoka, bet dar yra laiko, gal sulauksime ir daugiau“, - kalbėjo Jadvyga ir Antanas.

Sutuoktiniai ypatingų sėkmingos santuokos receptų nesukaupė ir sakė, kad svarbiausia šeimoje yra vienas kito supratimas. Visoms šiuolaikinėms poroms J. ir A.Telšinskai palinkėjo paprasto dalyko – per gyvenimą eiti kartu.

„Dabartiniai žmonės daug ką linkę daryti atskirai – vienas kokią dieną važiuoja vienur, kitas, žiūrėk, išlekia kitur. Taip ir nesusitinka ilgiausiai, nebežino, kuris ką veikia. Santuoka tam ir yra, kad būtų kartu, gyvenimo kelią eitų dviese. Sutuoktiniai kuo daugiau laiko turi praleisti kartu ir kur tik įmanoma vienas kitą lydėti. Taip pavyks išsaugoti santarvę ir jausmus. Be to, nereikia pamiršti vienas kito paklausyti, priimti patarimo ir išklausyti“,- kalbėjo sutuoktiniai.

Jie pripažino, kad jų šeimoje, kaip ir kiekvienuose namuose, būta apsižodžiavimų, tačiau kumščiais į stalą niekas netrankė ir barniai visada pasibaigdavo su taika.

Apsispręsti, ar turės vienas kitam kantrybės ir sugebės kūrenti taikų šeimos židinį, Jadvyga ir Antanas laiko prieš santuoką neturėjo itin daug: pavasarį paskelbus piršlybas, vestuvės buvo atšoktos vos po kelių mėnesių – vasarą. Savo meilę sužadėtiniai augino jau būdami santuokoje, nes supiršti buvo senoviškai, neklausiant apie jausmus.

„Gyvenau Laumalių kaime, tačiau nuvykdavau pas tetą Šašaičiuose. Ten sutikdavau Antaną, pažinojau jį, tačiau minčių apie vestuves net neturėjau. Ir kartą įvyko toks nutikimas: į namus užsuko čigonė ir burdama pasakė, jog laukia vestuvės. Pasakėme jai, jog vestuvės jau įvyko – neseniai buvo ištekėjusi mano sesuo. Tačiau čigonė patikino – tikrai laukia dar vienerios vestuvės“, - pasakojo J.Telšinskienė.

Ji iki pat šiol prisimena netrukus po čigonės apsilankymo į namus užsukusius piršlius: nedaugžodžiaudami jie jaunai merginai į vyrus siūlė jos pažįstamą Antaną iš Vaitelių kaimo.

„Antaną gyrė ir mano mama. Sakė – geras vaikelis, gali drąsiai už jo eiti. Jei mama nebūtų raginusi, gal ir nebūčiau tekėjusi. Bet šeimoje buvome septyni vaikai. Tokie buvo laikai, kai jaunikius siūlydavo piršliai. Reikėjo klausyti ir mamos. Piršliai išrinko ir neprimelavo. Gavau gerą vyrą. Su arkliais netrukus išvažiavome susituokti. Išvykome tarsi į gyvenimo kelią, kuriame užauginome savo meilę“, - sakė J. ir A.Telšinskai.

• Rašyti komentarą (5)