Romualdas Leknius: „Gyvenimą reikia išvynioti kaip dovaną“

Vakar salantiškiui sporto entuziastui, pedagogui ir treneriui Romualdui Lekniui sukako 70 metų. Ne vieną gabių sportininkų kartą užauginęs kūno kultūros mokytojas ir sulaukęs garbaus amžiaus netrūksta energijos. Tačiau sako – bėgantys metai ir įvykiai išmokė: nereikia pernelyg skubėti, ir gyvenimą, kiekvieną dieną išvynioti tarsi dovaną.

70-metį šventusį Romualdą Leknių pasveikino būrys stalo tenisininkų.

„Kai sulauki tokio amžiaus, pradedi džiaugtis vien tuo, kad esi gyvas. Iki šiol gyvenimo nešvenčiau. Tačiau kai sausio mėnesį žmoną ištiko insultas, supratau, koks žmogus šiame pasaulyje yra trapus ir menkas. Todėl reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, kuri mums yra duota“, - kalbėjo R.Leknius jo jubiliejui skirtame stalo teniso turnyre.

Salantų gimnazijoje ne vieną dešimtmetį kūno kultūros mokytoju dirbantis R.Leknius visame Kretingos rajone ir Lietuvoje yra žinomas kaip stalo teniso entuziastas. R.Lekniui neoficialiai priskiriamas titulas žmogaus, kuris išpopuliarino stalo tenisą Kretingos rajone ir pakėlė šį žaidimą į aukščiausią lygį.

„Reikėtų pamatyti, kokia buvo pradžia. Man buvo gal penkeri, kai iš kažkur, kažkaip sužinojau apie stalo tenisą. Žaisti pradėjome dabartiniame kūno kultūros centre – tada ten stovėjo apleista, išdaužytais langais žydų šoulė. Susiradome virtuvinį stalą, ant jo pastatėme pertvarą iš knygų. Neįtikėtina – entuziazmas buvo toks didelis, kad kamuoliuką mušinėdavome taip pat su knygomis – rakečių juk neturėjome“, - prisiminė R.Leknius.

Jis pasakojo, kad vaikiškas užsidegimas netruko išaugti – salantiškiui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos kandidato į sporto meistrus vardas, R.Leknius ne kartą teisėjavo respublikinėse ir tarptautinėse stalo teniso varžybose.

Vis dėlto R.Leknius pripažįsta – stalo tenisas tapo daugiau laisvalaikio užsiėmimu, didžiąja savo meile sporto entuziastas vadina futbolą.

„Žaidžiau stalo tenisą, užsiėmiau barjeriniu bėgiojimu. Tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį paskyriau futbolui, jo puoselėjimui. Iki pat šiol Salantuose puoselėju futbolo tradicijas – noriu, kad futbolą žaistų ir mano užauginti dabar jau veteranai, ir jaunoji salantiškių karta“, - kalbėjo R.Leknius.

Treneris pasakojo su nerimu stebintis dabartinius jaunuolius: visą gyvenimą sportą populiarinantį pedagogą liūdina faktas, kad atsiranda galingesnių jėgų už sportinę veiklą.

„Jaunimą pasiglemžia internetas, televizorius. Viso to seniau mes neturėjome – vienintelis būdas išsikrauti buvo sportas. Dabar gi žmonės išsilieja kitaip“, - sakė R.Leknius.

Trenerio akimis – sportas rajone ir visoje Lietuvoje prastėja. Išlieka tik vienas kitas stipriausias, silpnieji nebepakyla. Tačiau ilgametis pedagogas yra įsitikinęs, kad visą šitą situaciją galima pakeisti.

„Visų pirma turėtų pasikeisti valstybės politika. Jei mūsų šalis neturi futbolo stadiono, jei mūsų rajone per 20 metų nepastatytas sporto centras – apie kokius rezultatus mes galime kalbėti? Duokit vaikui gerą raketę, gražią uniformą, tvarkingą salę, ir jo entuziazmas bus didžiulis tramplinas į sėkmę“, - įsitikinęs R.Leknius.

Pedagogas, savo jubiliejų nusprendęs paminėti stalo tenisininkų apsuptyje, į turnyrą sukvietė ir senąją, ir jaunąją šio žaidimo propaguotojų kartą. Treneris patikino nenorintis išskirti auklėtinių, keliančių jam didžiausią pasididžiavimą.

R.Leknius įsitikinęs, kad didžiuotis reikia visais, ne tik tais, kurie skina laurus sporto arenoje.

„Labiausiai džiaugiuosi, didžiuojuosi tais, kurie mane prisimena, pažįsta, pasisveikina gatvėje. Man svarbiausia, kad jie – geri vaikai. Man, kaip pedagogui ir sporto populiarintojui, svarbiausias buvo ne rezultatas. Man svarbiausia buvo tai, kad iš mokyklos išleisčiau žmogų iš didžiosios raidės“, - sakė R.Leknius.

• Rašyti komentarą (3)