Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Laikas - griauti, laikas - statyti

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2011-07-22

Sakoma, kad šioje žemėje nieko amžino nėra – akmuo sudyla, medis sutrūnija, žmogus išeina. Lieka tik istorija. Tačiau ją per šimtmečius neša laikiniausios būtybės – žmogaus – palikti ženklai: užrašytas pasakojimas, dovanotas daiktas, išsiųstas laiškas. Kol ir tai galų gale prapuola amžių verpetuose ir pasilieka, kas buvo pradžioje – ištartas žodis.

Salantų klebonas Petras Smilgys svajoja bažnyčios bokštuose įrengti laiptus – iš 70 m aukščio atsivertų nepakartojamas Salantų peizažas.

Tik žodis šiandien geriausiai pasakoja apie tai, kas daugiau negu prieš šimtą metų vyko pačiame Salantų miesto centre. Nors čia tebestovi laiko nesunaikinta ir istoriją menanti Salantų Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia, tik iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai geriausiai atskleidžia to meto įvykius.

„Dar ir dabar seni žmonės pasakoja, kaip jų seneliai į Salantų centrą nešė plytas čia statomai naujai – mūrinei bažnyčiai. Salantams pasisekė – ji turėjo dosnius fundatorius ir giliai tikinčius gyventojus, kurie be jokio atlygio nuo pamatinio akmens iki bokšto smailės pakėlė miesto simboliu tapusią bažnyčią“, - kalbėjo Salantų klebonas Petras Smilgys.

Žmonių pasakojimus jis prisiminė nebe reikalo – šiais metais Salantų bažnyčiai sukanka 100 metų. Kad tikinčiuosius 70-ies metrų aukščio bokštuose skambantys varpai šauktų į kassekmadieninį susitikimą su Dievu, prireikė ne tik piniginio, fizinio žmonių pasiaukojimo, bet ir istorinės aukos – senąją, daugiau negu dviejų šimtų metų sulaukusią bažnyčią, teko nugriauti.

„Žmonės suėjo į bažnyčią, kuri jau griauti buvo pradėta. Nors būti tuokart bažnyčioj buvo gana pavojinga, bet žmonės, to nenorėdami suprasti, nieku būdu nesidavė išvaromi. Greit pasirodė žmonių išvarymo reikalas: iš griaunamo bokšto nutrūko balkis, pramušė bažnyčios lubas ir su trenksmu įkrito bažnyčion, pramušė grindis ir galu įsmego žemėn. Laimė nieko neužgavo. Ilgainiui sužinota, dėl ko minia nesiduoda iš bažnyčios išvaroma. Didžiajame altoriuje buvo visos parapijos labai mylimas ir gerbiamas Panelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų paveikslas. Minia laukė, švenčiausiąją Panelę padarysiant kokį stebuklą: taip greit nesileisianti išnešama iš bažnyčios, nors ir senos, bet mylimos“, - kunigą Pranciškų Urbonavičių savo spaudai rengiamoje knygoje „Post hominum memoriam, arba nuo Skilandžių iki Salantų“ cituoja salantiškis Paulius Vaniuchinas.

Būtent prelatas P.Urbonavičius buvo tas žmogus, kurio rūpesčiu Salantuose buvo pradėta seniai planuotos bažnyčios statyba.

P.Vaniuchinas savo knygoje rašo, jog kunigas P.Urbonavičius informavo kuriją, jog 1906 metais iškart po šv.Velykų prasidės bažnyčios statybos. Trečiąją šv.Velykų dieną iš senosios medinės bažnyčios buvo išneštas Šv. Sakramentas, o senoji bažnyčia pradėta griauti. Tą dieną prasidėjo naujosios smailiabokštės Salantų bažnyčios istorija.

1906 metų balandžio 25 dieną darbininkai pradėjo mūryti bažnyčios pamatus, o vos po dviejų mėnesių Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas pašventino kertinį akmenį.

Statybomis rūpinęsis P. Urbonavičius ypač džiaugėsi salantiškių geranoriškumu.

„Bažnyčiai statyti lėšos buvo renkamos iš parapijos per 10 metų po 30 kapeikų nuo dešimtinės, iš tarnaujančių gi berniukų po 3 rublius, mergaičių po 2 rublius per metus. Parapijonys kuo sąžiningiausiai ėjo savo pareigas, ne vien pinigus dėdami, bet ir darbą atlikdami. Reikėjo juos matyti pamatus kasant, medžiagą vežant!.. Tai tikros darbščios bitelės!... Nenuostabu tad, kad parapija nė nepajuto, kaip į naują bažnyčią įėjo“, - rašoma P.Vaniuchino knygoje.

1911 metų spalio 19 dieną, praėjus vos penkeriems metams, bažnyčia buvo pašventinta ir tą pačią dieną joje įvyko pirmosios šv.Mišios.

Dabartinis Salantų bažnyčios klebonas P.Smilgys pasakojo, kad plytos bažnyčiai anuomet buvo gaminamos čia pat, Kadagyno kaime. Jas degė prūsai Emilis Baumanas ir jo sūnus Haris. Statybai buvo sunaudota beveik 2 milijonai plytų – jas suvežė patys salantiškiai. Bažnyčios statybą vykdė latvis Fricas Tramdachas. Statybas prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas.

„Salantų bažnyčios projektą sukūrė garsus architektas Karlas Edvardas Štrandmanas. Jo projektuotos bažnyčios stovi Palangoje, Švėkšnoje. Spėjama, kad Tiškevičių koplyčia Kretingos senosiose kapinėse taip pat gali būti Štrandmano projektas. Kadangi pasibaigus statyboms liko plytų, meistrai Salantų Gaidžio kalne pastatė neogotikinio, tokio pat, kaip ir bažnyčia, stiliaus koplyčią. Legendos pasakoja, kad čia stovėjusi pirmoji Salantų bažnyčia“, - pasakojo P.Smilgys.

Pasak jo, nors prasidėjus statyboms teko nugriauti senąją bažnyčią, ši auka buvo neišvengiama – atėjus laikui griauti, buvo laikas ir statyti. Kryžkelėje įsikūrusiam Salantų miestui didesnė bažnyčia buvo būtina – tuomet parapija turėjo 10 tūkst. parapijiečių. Dabar belikę vos 3 tūkst.

„Kokia buvo maža bažnyčia iki pastatant naująją ir kokios didelės jos reikėjo, puikiai atspindi viena linija dabartinėje bažnyčioje. Mūrinė bažnyčia pastatyta medinės vietoje. Ji buvo tokio dydžio: nuo centrinio altoriaus iki ten, kur dabar pasibaigia plytelės ir prasideda medinės grindys. Dabartinė bažnyčia – gerokai didesnė“, - sakė P.Smilgys.

Jis parodė ir daugiau prieš šimtmetį paliktų protėvių ženklų. Dar ir dabar viename bažnyčios suole yra pritvirtinta lentelė, kurioje rašoma: „1914 m. suolus įtaisė Antanas Milašius iš Jakštaičių. Vartojantieji – tesukalba už jį Sveika Marija“.

P.Smilgys kalbėjo, kad ši lentelė yra įrodymas, jog tikintieji nuo pat pradžių Salantuose neturėjo mokėti už vietą bažnyčioje. Tačiau neaišku, kada ši taisyklė atsirado, dar visai neseniai bažnyčioje tebebuvo mokamų suolų.

„Reikėjo grąžinti istorinį teisingumą ir įvykdyti suolus dirbusio žmogaus valią – mokamų klauptų Salantų bažnyčioje nebėra. Dievo namuose turime ir dar senesnių relikvijų - bažnyčioje kabo iš senosios bažnyčios pargabentas Mergelės Marijos paveikslas. Žmonės tiki, kad ji išklauso ir suteikia malonių – tą liudija šalia paveikslo kabančios votos“, - pasakojo P.Smilgys.

Jis įsitikinęs, kad šimtmetį švenčiančiai bažnyčiai reikalingos naujos statybos – ne tos, kurios griauna, bet tos, kurios keičia – dvasinį parapijos veidą, tikinčiųjų skaičių ir norinčių apsilankyti skaičių.

„Kažkada Salantų bažnyčia turėjo parapijos namus Vilniaus g. Ten vykdavo vaidinimai, šokiai, žmonės gerdavo arbatą. Bažnyčia visada atliko ne tik tikėjimo sklaidos, bet ir kultūrinę, švietėjišką misiją. Norėtųsi į parapiją sugrąžinti autentišką jos vaizdą, kada žmonės į bažnyčią, parapiją ateina ne tik sekmadieniais. Salantų bažnyčia yra vertingas paveldo objektas, kurį turėtų pamatyti, pažinti kuo daugiau žmonių. Tačiau tai turi rūpėti ne tik parapijiečiams – tai turėtų rūpėti ir Savivaldybei, ir atsakingiems už rajono turizmą. Svajoju bokštuose įrengti laiptus, kad kiekvienas užėjęs galėtų užlipti į bokštą ir pasigrožėti nepakartojamu Salantų miesto peizažu ir pajausti ypatingą Salantų bažnyčios dvasią“, - kalbėjo P.Smilgys.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas