|
|
|
Salantiškis sudarė savų gulagų žemėlapį
Buchta Kresty arba Kryžiaus įlanka – amžino įšalo žemė prie Beringo jūros, į kurią lygiai prieš 65 metus, 1946-ųjų birželio 15-ąją, laivas atgabeno apie 6 tūkst. kalinių, pirmųjų šios vietovės gyventojų. Tarp jų buvo ir salantiškis, dabar jau devintą dešimtį bebaigiąs Vaclovas Šverys, Tolimųjų Rytų lageriuose praleidęs 11 savo gyvenimo metų. Žiemojo ant įšalusios žemės „Prie kranto laivas priartėjo apie 300 m, aplink – ledo lyčių sangrūda. Į krantą mus nuplukdė mažais laiveliais, vadinamaisiais kungasais. Išlaipino ant uolų, kur augo vien kerpės ir 10 cm ūgio berželiai. Kalinius suskirstė grupėmis ir apgyvendino po visą įlanką. Susikrovėme 4 krūvas akmenų, - čia bus jūsų teritorija, pasakė. Ant plikų uolų iš pradžių ir apsigyvenome, - savo kelionės po gulagus pradžią prisiminė V.Šverys. - Dienomis tiesėme kelius, o naktimis statėmės barakus. Net vasarą žemė teįšildavo vos iki metro: kasėme duobes, žemes krovėme iš kraštų, o viršų dengėme brezentu. Tokios žeminės ir buvo mūsų būstas. Viduje - gultai, nuo brezento ant jų varvėdavo vanduo. Iš panaudotų statinių pasidarėme krosneles“.
Kaliniai maitinosi balanda – sriuba iš prastos žuvies ir kruopų, arbata bei saulėgrąžų išspaudų duona, kurios kiekvienam tekdavo skirtinga dienos norma – nuo 300 g iki 1 kg, - tai priklausė nuo to, kiek žmogus pajėgdavo dirbti. „Greta bado, šalčio ir sekinančio fizinio darbo dar prisidėjo viena bėda - kalėjome išvien su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie mus, politinius kalinius, labai engė. Daugiausiai kentėjome nuo gruzinų – jie buvo patys žiauriausi: retas iš jų tedirbo sunkų fizinį darbą, dažniausiai būdavo paskirti brigadininkais, esą jie - aukštesni už kitus, nes Stalinas – jų tėvelis“, - sakė salantiškis. Išliko kas penkioliktas kalinys V.Šverys teigė buvęs silpnos sveikatos, vis pakliūdavęs į ligoninę, kur - šilčiau ir maistas geresnis, nors ligoninė taip pat tebuvo kalinių suręstas barakas. Taip ir ištempęs pirmąją įkalinimo žiemą. „Tačiau iš 6 tūkstančių mūsų beliko vos 400: atsibundi rytą, žadini kaimyną, o jis – jau sustingęs. Ypatingai krito estai, nes jie būdavo labai stropūs darbe, nemokėjo gudrauti, ir visiškai išsekdavo. Išgyvenusiuosius pirmąją žiemą su kranu pakrovė į laivą ir išgabeno į Vladivostoką. Ten, lyginant su Čiuchotka, buvo tarsi sanatorija: gyvenome ir dirbome neišeidami iš barakų – lopėme maišus, kuriuose surasdavome cukraus, kruopų liekanų. Jau galėjau pirmąsyk ir laišką į namus parašyti“, - sakė pašnekovas. Vėliau jį kartu su kitais kaliniais išgabeno į Bratską statyti tiltą per Angarą. Tačiau valdžia persigalvojo – statyti tilto, greta kurio vėliau turėjo būti pradėta hidroelektrinės statyba, politiniams kaliniams nepatikėjo. Ir vėl visą lagerį – apie 800 žmonių – išsiuntė į Buchtą Vaniną Tolimuosiuose Rytuose, iš ten V.Šverys pateko į Magadaną: dirbo anglies kasyklose, vėliau – statybose. „Už darbą kasyklose sutrumpindavo įkalinimo laiką: 1 darbo diena prilygdavo 1,5 dienos, todėl vietoj 10 kalėjau 8,5 metų. Tačiau pasibaigus terminui, neturėjau teisės niekur išvykti dar pustrečių metų“, - sakė jis. „Gulagų dešimtmetis tarsi išbrauktas iš gyvenimo, tačiau patirtis – nenusakoma. Aš nė pats nežinau, kaip ištvėriau – buvau silpnos sveikatos, o aplink krito vyrai kaip ąžuolai. Čiuchotkoje apie rytojų negalvojome. Tik po kokių 5 metų atsirado viltis, kad sugrįšiu namo“, - neslėpė salantiškis. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m. Po trejų metų vedė ir su žmona Vaclava susilaukė dviejų sūnų – Lino ir Valdo. Pražudė klasės nuotrauka Likimas V.Šveriui skyrė itin sunkius išbandymus, kada riba tarp gyvybės ir mirties tapdavo kone perregima, tačiau ir apdovanojo šį žmogų ilgu amžiumi, itin šviesiu protu bei puikia atmintimi. Jo tėvas, iš Žalimų kaimo kilęs Juozapas Šverys, buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Sugrįžęs ten, kur dabar – karių kapinės, nusipirko namą, atidarė aludę. Vaclovas šeimoje augo dviese su broliu Juozapu, kuris anksti mirė. Tėvai Vaclovą išleido į mokslą – 1941 m. jis baigė Telšių gimnaziją. Užėjus vokiečiams, įsidarbino prievolių sąskaitininku. „Ten, kur dabar Kūlupėnų parduotuvė, žmonės suveždavo „pyliavas“, greta buvo sandėliai. Kai 1944 m. artinosi frontas, mačiau iš visų pusių vežimais, pėsčiomis judančių žmonių būrius – pabėgėliai traukė į Klaipėdos pusę. Prisiminę žudynes Rainiuose, visi labai bijojo rusų“, - pasakojo vyras. V.Šverį, vos spėjusį įstoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, areštavo apkaltinę esant liaudies priešu, tardė, grūdo į Lukiškių „mėsmalę“, o iš ten - vagonais į gulagus. Nuteisė 10 metų kalėti plius 5 metus be teisės sugrįžti namo. „Mane iš dalies pražudė ir klasės nuotrauka: kas tas, o kas ta - vis tardė, klausinėjo. Ne vienas iš klasės draugų buvo išėjęs į partizanus, sykiu mokėmės ir su Lietuvos kariuomenės generolo dukteria Alina Plechavičiūte, buvo nemažai žydų tautybės draugų“, - teigė pašnekovas. Pats susikūrė kompiuterinę programą Sugrįžęs iš įkalinimo jis dirbo ūkio buhalteriu, o išėjęs į pensiją ilgus metus tvarkė vienos iš Salantų parduotuvių buhalteriją. Prieš 10 metų V.Šverys savarankiškai išmoko naudotis kompiuteriu, pats susikūrė sau apskaitos programą. Buhalterinio darbo jis nebedirba tik pastaruosius ketverius metus. Šiandien be kompiuterio, tvirtino salantiškis, jau būtų sunku išsiversti: kasryt perskaito spaudą, susimoka mokesčius ir susirašinėja su draugais, - vyrui tik apmaudu, kad neseniai mirė jo vaikystės mokslų draugas iš Australijos, su kuriuo nuolat bendraudavo internetu. V.Šverys ligi šiol tebevairuoja automobilį: „Toli nebevažiuoju, bet ligi parduotuvės, kapinių savo golfu dar nuriedu“, - sakė jis. V.Šverio atmintis ypatingai gerai, kone matematiniu tikslumu, išsaugojo jo gyvenimo datas, vietovių pavadinimus, žmonių vardus ir pavardes. Jis turi sudaręs ir savo įkalinimo vietų žemėlapį, o jose atkurti praeities išgyvenimai galėtų tapti jaudinančio istorinio filmo siužetu.
|
|
