|
|
|
Pranciškonas brolis Linas: „Dievo niekada nebūna per daug“
Šiemet broliai pranciškonai prieš Velykas pirmąkart sumanė Šv.Antano rūmų salėje surengti mokymus „Gavėnios kelyje“, kurie vyksta kas antradienį. O šį šeštadienį, balandžio 9-ąją, rengiamas susitikimas-rekolekcijos parapijos šeimoms. Apie Gavėnią, jos reikšmę krikščionio gyvenime bei parapijiečių švietimo svarbą – pokalbis su šių mokymų iniciatoriumi, Kretingos katalikų bažnyčios klebonu Linu Vodopjanovu.
- Dar taip neseniai net dukart mūsų parapijoje buvo surengti krikščionybės pradžiamokslio - Alfos kursai. Ar mokymai „Gavėnios kelyje“ – jų tęsinys? - Gavėnios mokymai natūraliai išaugo iš Alfos kursų, surengtų praėjusį pavasarį ir rudenį. Sakoma, kad Dievo niekada nebūna per daug. Šiandienos žmogui Dievą ir jo skelbtą Gerąją naujieną tenka atrasti iš naujo, nes šis laikmetis meta visokių iššūkių, siūlo pagundų, kuriuose žmogus pasimeta, nuklysta. Jis manosi viską žinąs, tačiau tas žinojimas gali būti labai klaidingas ar ribotas, nes jame nebėra vietos Dievui. Tai būdinga Europos, Lietuvos parapijoms, ne išimtis - ir mūsų parapija. Todėl Dievo artumo pažinimas yra būtinybė, ir mokymai davė vaisių – vieni juos pajuto, kitiems dar neatėjo laikas. - Ar Kretingos katalikų parapija, dar Nepriklausomybės pradžioje brolių pranciškonų dėka visoje Lietuvoje išgarsėjusi kaip itin gausi ir aktyvi, šiandien irgi nuklydusi nuo pažinimo kelio? - Taip buvo nuo Adomo ir Ievos laikų: tai, kas ilgai nepažinta ir drausta, tampa įdomu ir patrauklu. Iš pradžių ir mūsų žmonėms buvo duota laisvė rinktis, praktikuoti tikėjimą. Tačiau ta laisvė netapo Dievo dovana žmogui, bet - laisve daryti tai, ką noriu, ignoruojant Dievo pagalbą ir atitolstant nuo Kūrėjo. Todėl mūsų, kunigų bei brolijų, tikslas – padėti žmogui grįžti prie to pirminio šaltinio, iš kurio trykšta tikroji gyvenimo versmė. - Kodėl šiuo priešvelykiniu periodu atsigręžiama į šeimą? - Sutuokiame daug porų, ir žinome, kad ypač dabar šeimas ardo nepritekliai, emigracija, nedarbas, ir joms būtinai reikia dvasinio maisto. Jeigu Dievas gyvens šeimose, jos atlaikys užgriuvusius išbandymus, - to ir mes, broliai, mokome jaunus žmones ir jie patys dalijasi tarpusavyje. Juk šeima – mažoji bažnyčia, iš čia ir kyla visos žmogiškosios vertybės: atsakomybė, pagarba, žodžio laikymasis ir pan. - Klebono, kaip vyriausiojo parapijos kunigo, rūpestis yra prižiūrėti bažnyčios ūkį - Jūs sėkmingai tęsiate pirmtakų pradėtus bažnyčios restauravimo darbus, telkiate bendruomenę ir dar suspėjate pasirūpinti parapijos edukacija. - Jeigu klebonui rūpėtų tik bažnyčios ūkis, būtų prasilenkta su kunigo pašaukimu ir jo dvasiniu gyvenimu: sienos niekada neturi užgožti sielos. Dėl to, kad buvo atvirkščiai, daug kur Europoje bažnyčios tapo gražiais muziejais. Bet aš nenoriu, kad taip įvyktų ir Kretingoje. Jeigu bažnyčioje nebegyvena Dievas, ji tampa muziejine vertybe, istorijos ir kultūros paveldu, nebekalbančiu į žmonių širdis. Dėl to ir iškyla būtinybė telkti bendruomenę, o mes, kunigai, galime duoti jai kryptį eiti kartu. - Ką reiškia Gavėnia ir kuo šis laikotarpis ypatingas krikščioniškajam pasauliui? - Yra du svarbūs periodai: iki Kalėdų – Adventas arba laukimo metas ir Gavėnia – atsivertimo arba pasitaisymo metas. Žodis „gavėnia“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „kvarezija“ arba itališko „kvaranta“, kurie reiškia 40 dienų - 40 dienų iki Velykų. Šis skaičius krikščionims yra reikšmingas tuo, kad Jėzus 40 dienų pasninkavo dykumoje ir labai giliai išgyveno šį laiką. Mozė 40 metų vedė žydų tautą per dykumą, o šis laikotarpis - tai perėjimas iš vergovės į Pažadėtąją žemę. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų per tas 40 dienų buvo rengiamasi priimti krikštą, kurį bendruomenė švęsdavo Velykų vakarą. - O kuo Gavėnia svarbi kiekvienam žmogui? – Dievas žmogui duoda tinkamą laiką apsispręsti, bet kaip žmogus atsiliepia į šį kvietimą, priklauso nuo jo paties. Dievas prievarta neverčia žmogaus pasitaisyti, jis nori meile grįsto santykio su žmogumi. Visi mes, žmonės, turime trūkumų, darome klaidas ir nesame tobuli. Todėl ir mūsų meilė niekada nebus tobula, kokia yra tik Dievo meilė. Bet mes galime per nuoširdų atsiprašymą, per išgyventą maldą susitikti su Juo ir patirti Jo meilės gelmę. Į tą kvietimą turėtume atsiliepti ne tik tada, kai mums blogai, bet kasdien maldoje pajausti Jo artumą. Šis periodas skirtas Velykų šventimo pasirengimui - savo buvimo Žemėje suvokimui bei apmąstymui. Jeigu žmogaus gyvenimo centre yra Dievas, jis kitaip išgyvena ir egzistencinius dalykus. „Praktinis ateizmas daugeliui šiandien yra normali gyvenimo taisyklė. Manoma, jog galbūt egzistuoja kažkas ar kas nors, pirmykščiais laikais vienąkart suteikęs pasauliui postūmį, tačiau tai – ne mūsų reikalas. Kai tokia nuostata tampa visuotine gyvenimo laikysena, laisvė netenka visų ribų, tada viskas galima ir leistina. Štai kodėl taip neatidėliotinai būtina, kad Dievo klausimas vėl atsidurtų centre. Žinoma, ne tokio Dievo, kuris kažkaip egzistuoja, bet tokio, kuris mus pažįsta, užkalbina ir mums rūpi – ir kuris sykiu taip pat yra mūsų teisėjas“. (Citata iš Popiežiaus Benedikto XVI knygos „Pasaulio šviesa“).
|
|
