|
|
|
Tyliai piešiantys scenos veidą
Jiems negriaudi publikos aplodismentai, jie nesimaudo šlovės spinduliuose, o jų rankų nesvarina glėbiai gerbėjų dovanotų gėlių. Tačiau scena – jų gyvenimas, nors joje pasirodo tik tuomet, kai žiūrovų salė tuščia. Kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė ir vyriausiasis garso bei šviesos technikos inžinierius Pranas Grigalauskas per renginius užkulisiuose jaudinasi ne mažiau negu žiūrovams programą atliekantys artistai – jie atidžiai stebi, kaip scenos „veidą“ nutapė jų sukurtos dekoracijos ir šviesų žaismas.
„Pasipuošiu, nusiteikiu būti paprasta žiūrove ir tiesiog pasimėgauti renginiu. Bet negaliu: pamatau, kaip keičiasi režisieriaus veidas, ir be žodžių suprantu, kas ne taip. Pakylu iš darbo vietos ir bėgu atnešti, jei ko trūksta, ar į viršų pas Praną, kai apšvietimą reikia pakeisti“,- žiūrovams nepastebimus darbo užkulisius atskleidė J. Jonauskienė. Jai šypsodamasis pritarė ir vyriausiasis garso bei šviesos technikos inžinierius P. Grigalauskas: „Esam „sugadinti“. Įkvepia gamta J.Jonauskienė jau dabar žino, kaip scena atrodys per artejančią Jurginių šventę. „Savo vizijos neatskleisiu - o jei nepavyks jos įgyvendinti? Be to, žiūrovams nebūtų jokios staigmenos“,- intrigavo J.Jonauskienė, kuri kiekvienam renginiui sukuria vis kitokį scenos „veidą“. Pasak J.Jonauskienės, geriausios idėjos gimsta prie kavos puodelio, kai aptarti būsimo renginio susėda jo organizatoriai. „Kitiems pasirodytų – tuščiai plepam. Bet iš tiesų taip ir gimsta renginio programa, o man – idėjos, kaip papuošti sceną“,- kalbėjo J.Jonauskienė, kuri įkvėpimo semiasi iš gamtos. „Žalioje pievoje pamačiau nukritusį obuolį – taip scenoje atsirado obelys, rojaus obuoliukų šakos, - pasakojo J.Jonauskienė. – Arba sėdžiu kabinete, o lauke – lyja ir nuotaika tokia niūri, nekyla jokių minčių. Ir pamačiau pro langą, kaip eina moteris su skėčiu. Pamaniau, kodėl gi scenoje nepadarius skėčių kompozicijos. Bendradarbės palaikė mano idėją ir sunešė savo skėčius.“ Įsitraukia visi darbuotojai J.Jonauskienė tvirtino, kad jai kolektyvo palaikymas yra labai svarbus. Sužinoję, kokią idėją dailininkė norėtų įgyvendinti, Kultūros centro darbuotojai entuziastingai ieško medžiagų ir meistrauja. „Būna, kad vyrai ir „užsižaidžia“ pagauti įdomumo. Sumanėme pastatyti malūną, o Pranas dar sugalvojo, kad ir jo sparnai suktųsi. Tąkart tobulinimui nebuvo galo, - linksmai pasakojo J.Jonauskienė. – Kartą scenoje pastatėme gryčią, kurioje turėjo prie stalo sėdėti ir linguoti vienas meno kolektyvas, kol tuo metu koncertuoja kitas. Darbuotojai iš namų į tą gryčią nešė kas ką turėjo: vienas – židinį, kitas – bokalą. Tiek visko sunešė, kad man gryčia atrodė perkrauta: aš nuimu nuo stalo bokalą, nusisuku – jis ir vėl grąžintas į vietą. Taip vyrai man už nugaros dekoracijas dar patobulina.“ Po renginio visos dekoracijos atsiduria šalia scenos esančiame didžiuliame sandėlyje, kur yra išmontuojamos, o vėliau – jau kitaip panaudojamos. P.Grigalauskas kartą aiktelėjo iš nuostabos pamatęs, kaip scenoje ant tvoros pakabinti jo seni ir nudėvėti batai. „Iš kur juos begavai?“ – paklausė jis J.Jonauskienės, o ši juokėsi prakiurusius batus pamačiusi padėtus prie šiukšlinės, todėl ir sumaniusi, kad juos dar galima panaudoti. Plojimais įvertino scenos puošybą Pašnekovai teigė, kad 13 metrų ilgio ir tokio pat pločio Kretingos scena yra gana didelė, todėl ir dekoracijos turi būti masyvios, kad jos matytųsi. Kartais, pavyzdžiui, koncertuojant chorui, scenos viduryje pastatoma pertvara – tuomet scena atrodo mažesnė, o ir garso kokybė geresnė. Jei renginyje dalyvauja daug kolektyvų, išnaudojama erdvė scenos viršuje – dekoracijos kabinamos ant 13 aukštai esančių skersinių. Nors scenos darbuotojai po renginio gėlių nesulaukia, tačiau kartą J.Jonauskienei teko išgirsti žiūrovų aplodismentus – plojimais žiūrovai įvertino gražų scenos dekoravimą, kurį išvydo vos pakilus uždangai. Tuomet Vasario 16-ajai skirto renginio sceną puošė Lietuvos vėliava, kurią sukūrė spalvotų šviesų apšvietimas ir scenos viršuje besidriekiančios tautinių spalvų juostos. „Keičiasi mados: niekas scenos nebepuošia tokiomis didelėmis dekoracijomis kaip anksčiau. Per spektaklį pastato scenos viduryje kėdę ir žaidžia su šviesomis. Dabar vyrauja minimalizmas“, - sakė J.Jonauskienė, kuri scenos puošyba pasidomi ir lankydamasi įvairiuose spektakliuose, renginiuose, Kretingos meno kolektyvų paprašo nufotografuoti scenas per gastroles kituose miestuose. Dekoracijas „spalvina“ apšvietėjas „Jūratė padaro dekoracijas, o aš jas nuspalvinu“,- sakė P. Grigalauskas, kuris šešiolika metų dirba vyriausiuoju garso ir šviesos technikos inžinieriumi. Norėdamas sukurti spalvotą apšvietimą jis ant reikiamų prožektorių, kurių iš viso yra daugiau negu 70, uždeda skirtingų spalvų filtrus. Jei reikia išgauti sodresnį atspalvį – ant vieno prožektoriaus dedami du tos pačios spalvos filtrai. Nors P.Grigalauskas save vadina tik techniniu darbuotoju, tačiau J.Jonauskienė pasitiki jo meniniu skoniu ir kaskart su juo tariasi dėl dekoracijų. Sceną paruošę renginiui, J.Jonauskienė su P. Grigalausku apvaikšto žiūrovų salę – patikrina, ar iš visų vietų matomas gražus vaizdas, ar scenos žibintai gerai užmaskuoti, ar jie neakina. „Sutarėme, kad spalvotų dekoracijų negalima apšviesti spalvota šviesa. Daug priklauso ir nuo šešėlių, su kuriais dekoracijos atrodo didesnės ar mažesnės“,- darbo niuansus atskleidė J.Jonauskienė. Gražiausia medžiaga pranyksta šešėlyje P.Grigalauskas pasakojo, kad per renginius kartu su juo neretai sėdi ir renginio organizatorius, kuris nurodo, kokio garso ar apšvietimo reikia. „Šokių vadovai paprašo efektų, kad scena mirgėtų šviesomis, bet tam reikia pritemdyti bendrą apšvietimą. O salėje sėdintys šokančių vaikų tėvai, broliai, seserys, močiutės – visi nori, kad jų artimasis būtų apšviestas ryškiausiai ir geriausiai matomas. Tenka ieškoti aukso vidurio, kad visi būtų patenkinti, - pasakojo P. Grigalauskas. – Jei apšvietimas per daug ryškus, renginį blogai filmuoti, nes įraše susilieja veidai, nelieka jų kontūrų. Už tai mane pabara operatorius Jonas Šimkus.“ J.Jonauskienė dabar linksmai prisimena, kaip per restauruotos žiūrovų salės atidarymą auksinės spalvos užuolaida scenoje atrodė tarsi drobinis bulvių maišas. „Norėjome iškilmingumo naujai salei, todėl sceną papuošę auksine užuolaida daugiau dekoracijų nebedėjome. O per renginį žiūriu – visos šviesos nukreiptos į scenos vidurį, kur vyko vaidinimas. Šešėlyje likusios auksinės užuolaidos buvo pilko maišo spalvos. Bėgu pas Praną, kad pakeistų apšvietimą, o jis sako, kad nukreipti šviesas į centrą paprašė režisierius Nerijus Gedminas. Kadangi vaidinimas vyko ant besisukančio scenos vidurio, reikėjo šviesos iš visų pusių, kad matytųsi, kas vyksta. Taigi net geriausia medžiaga scenos nepuoš, jei šviesos nesureguliuotos“,- pasakojo J.Jonauskienė. Apgalvota kiekviena detalė Kultūros centro darbuotojai įpratę artėjant renginiui dailininkę pamatyti su scenos planu rankose – jame tiksliai sužymėta, kokios dekoracijos kurioje vietoje turi būti ir kaip jos atrodys. Apgalvojama mažiausia smulkmena – kaip pritvirtinti dekoracijas, kad jos netrukdytų scenoje judantiems atlikėjams ir neišnyktų didelėje erdvėje. P.Grigalauskas pasirūpina, kad būtų pritvirtinti ir uždengti gaisro ir apšvietimo kabeliai, nes kitaip vaikštantiems žmonėms jie gali užkliūti už kojų. „Negaliu ramiai miegoti prieš renginį – vis galvoju, ar pakankamai tvirtai stovi dekoracijos, ar jų neužklius scenoje pasirodantys atlikėjai, ar nenukris aukštai ant skersinio pakabinti papuošimai. Vis mintyse „tikrinu“, ar stipriai užrišau virvių mazgus. Tai yra mano naktiniai košmarai“,- juokėsi J.Jonauskienė, pasidžiaugusi, kad per dvidešimt darbo metų Kultūros centre nepasitaikė atvejo, kad per renginį nukristų scenos dekoracijos. Ji pasakojo, kad Kretingos kultūros centro darbuotojai turi tradiciją – pasibaigus renginiui ir ištuštėjus žiūrovų salei, jie apsikabina ir kartu pasidžiaugia: „Viskas gerai“.
|
|
